Trosky (hrad)
( Troskų pilis )Troskų pilis (ček. hrad Trosky) – pilis, kurios griuvėsiai yra apie 10 km į pietus nuo Semilų (Libereco kraštas, Čekija). Tai viena žinomiausių Čekijos pilių, pastatyta ant dviejų bazaltinių vulkaninių kamščių viršūnių. Ant žemesnės viršūnės (47 m) stovi dviejų aukštų statinys, vadinamas Baba ('senė, boba'), o ant aukštesniosios (57 m) – keturių aukštų statinys, vadinamas Panna ('Mergaitė'). Ši pilis yra vienas traukos objektų krašte, kuris vadinasi Čekijos Rojus.
Pilį XIV a. antroje pusėje pastatė Čenekas Vartenbergas.[1] Buvo pastatyti du bokštai, po vieną ant kiekvienos viršūnės. Tarp bokštų buvo pastatyti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Pastatų kompleksą gynė trys gynybinių sienų žiedai.
Po Čeneko mirties pilies savininku tapo karalius Vaclavas IV, iš kurio pilį įsigijo Ota Bergovas. Nors Ota Jaunesnysis Troskietis buvo karštas katalikas, tačiau jis surengė vienuolyno Opatovicėse antpuolį. Iš vienuolyno pagrobė garsias jo vertybes,[2] kurias, pagal pasakojimus, paslėpė Troskų pilyje. Mano, kad slėptuvė buvo kamera rūsyje, kurią užvožė didžiuliu akmens luitu.[3] To luito niekas negalėjo pakelti, o vėliau jį uždengė akmenų nuobiros, ir lobis liko nebeprieinamas.
Husitų karų metu Troskų pilis buvo prokatalikiškų jėgų centras. Manoma, kad Troskų pilies niekada nebuvo užėmę nei husitai, nei kiti priešai. 1424 m. pilį buvo apsiautę taboritai, vadovaujami Jano Kraloveco. 1428 m. pilis po didelio gaisro sugriuvo.
1438 m. pilyje įsikūrė riteris plėšikas Kryštofas Šofas iš Helfenburgo bei jo kompanionas Švejkaras, plėšę aplinkinių vietovių gyventojus. Vėliau dviejų Lužicos Lygos miestų – Zhorželeco (dabar Gerlicas Vokietijoje) ir Žitavio (dabar Citau Vokietijoje), – gyventojai susivienijo, kad juos sugautų.
1444 m. Troskų pilį savo rezidencija padarė Margareta Bergova, buvusio savininko Otos Bergovo našlė. 1468–1497 m. pilies savininku buvo Vilhelmas fon Hasenburgas.[1] Po jo pilies savininkai buvo dar kelios kilmingųjų giminės. 1648 m., Trisdešimtmečio karo metu, Imperatoriškoji armija pilį visiškai sudegino, liko tik griuvėsiai.
XIX a. vėl imta domėtis pilimi. Buvo nutarta įrengti laiptus, vedančius prie Panos bokšto. 1841–1843 m. buvo pradėti darbai, kurie liko nepabaigti.[1]
Komentuoti