Tikalis buvo vienas iš didžiausių Majų civilizacijos miestų ir savo apogėjaus metu turėjo per 200 tūkst. gyventojų (maždaug 200–850 mūsų eros metais). Kuomet klasikinio laikotarpio Majų civilizacija sunyko, miestas buvo apleistas ir visiškai pasiglemžtas džiunglių. Apytikslė miesto vieta išgyveno vietinių gyventojų mituose iki XIX amžiaus, kuomet Modesto Mendeso ir Ambrosijo Tuto vadovaujama 1848 metų ekspedicija atrado Tikalį iš naujo.

Sinsinačio universiteto mokslininkai ištyrė Tikalio miesto vandens rezervuarų nuosėdas ir aptiko toksiškų teršalų pėdsakus, dėl kurių geriamasis vanduo turėjo tapti beveik netinkamu gerti bei sukelti ligas. DNR analizė parodė 2 rūšių melsvabakterių (Planktothrix ir Microcystis) pėdsakus. Šie mikroorganizmai rezervuaruose gyvavo šimtmečiais, bet ypač „sužydėdavo“ didelių sausrų metu prieš pat Tikalio sunykimą IX a. vid. Kitas aptiktas taršos elementas – gyvsidabris. Majai raudoniems dažams naudojo cinoberį. Šio mineralo toksiškumas buvo žinomas senovės tautoms, bet net ir naudojant atsargiai, lietaus vanduo nuo dažytų paviršių galėjo nubėgti į miesto rezervuarus. Pakenkus miesto elito sveikatai, galėjo sutrikti efektyvus vadovavimas ir, arti nesant upių ir ežerų, kilti emigracijos banga.[1]