Taranakis (maor. Taranaki), Egmonto kalnas (angl. Mount Egmont) – snaudžiantis ugnikalnis (stratovulkanas) Naujojoje Zelandijoje, Šiaurės saloje, Taranakio regione. Aukštis 2518 m. Ugnikalnis turi vieną taisyklingiausių pasaulyje kūgių.

Taranakis susidarė maždaug prieš 135 tūkst. metų Taupo seisminėje srityje. Per pastaruosius 9000 metų ugnikalnis išsiveržia vidutiniškai kas 90 metų, o kas 500 m. sukelia labai galingus išsiveržimus. Paskutinis žinomas Taranakio išsiveržimas įvyko 1755 m.

Maoriai kalną Taranakiu vadina nuo neatmenamų laikų, o Egmonto kalnu jį pavadino Džeimsas Kukas kunigaikščio Egmonto garbei. Vėliau kalnas atgavo savo ankstesnįjį pavadinimą, o aplink esantis parkas tebevadinamas Egmonto vardu.

Vasaros mėnesiais nuo gruodžio iki kovo į šią dažniausiai lankomą Naujosios Zelandijos kalną galima užlipti be kopimo įrangos. Dėl to, kad čia greitai keičiasi orai ir kopia daug nepatyrusių žmonių, kopimas į šį kalną pareikalauja daugiausia aukų Naujojoje Zelandijoje lyginant su kitais kalnais.

Maorių legendose pasakojama, kad Taranakis stūksojo greta kitų ugnikalnių-dievų (Ruapehu, Tongariro ir Ngauruhoės) Šiaurės salos vidury. Visi jie siekė Pihangos, stovėjusios atokiau. Ugnikalniai susigrūmė, spjaudydami liepsnas ir degindami žemę. Kovą laimėjęs Taranakis, kiti ugnikalniai nuo jo nutolę. O tarp Taranakio ir Pihangos nusidriekė Vanganujo upė.

Dėl kalno 1864-1866 m. tarp maorių ir kolonizatorių vyko Antrasis Taranakio karas. 1900 m. aplink Taranakį sudarytas Egmonto nacionalinis parkas.