Šri Lankos sala nuo seno buvo gyvenama vedoidų tautų, tačiau I tūkst. pr. m. e. sala buvo apgyvendinama indoarijų išeivių iš šiaurės Indijos, kurie suformavo sinhalų tautybę. Vyko ir salos apgyvendinimas iš Tamilnado, iš kur į šiaurines salos pakrantes kėlėsi tamilai.

Nuo maždaug IV a. pr. m. e. salą užėmė Indijos Vidžajų dinastija ir valdė įvairios vietinės dinastijos, III a. pr. m. e. Ašokos rūpesčiu paplito budizmas.

Per visą salos istoriją vyko nuolatinės kovos tarpusavyje ir su tamilų įsiveržimais. Iki pat XI a. valstybės sostine buvo Anuradhapura, kuri buvo sugriauta 1017 m. tamilų Čola imperijos invazijos metu.

Sostinę perkėlus į Polonaruvą, valstybė politiškai sustiprėjo Parakrama Bachu I (1164–1197) laikais, bet jo įpėdinių laikais vėl įsivyravo senoji netvarka: čia įsigalėjo Kalingos dinastija. Maža to, nuo XIII a. sala susiskaldė į pietus, valdomus sinhalų, ir šiaurę, valdomą tamilų (Džafnos karalystė). XIII–XV a. pietinė valstybė net 8 kartus keitė sostinę.

1505 m. atvyko portugalai, kuriuos 1658 m. išstūmė olandai. 1785 m. salą užvadė anglai. 1802 m. tapo britų kolonija. 1923 m. konstitucija numatė šiek tiek kitokią, nei kitų britų kolonijų, administraciją. Aukščiausioji valdžia priklausė 5 metams skiriamam gubernatoriui, kuris buvo atsakingas kolonijų ministrui.

1970 m. valstybė iškovojo nepriklausomybę.

1976–2009 m. veikusi separatistinė organizacija „Tamilų tigrai“ siekė įkurti Tamil Elamo valstybę.