Skara Brėjus (angl. Skara Brae) – senovinė neolitinė gyvenvietė Škotijoje, Orknio salose, Meinlando salos vakarinėje pakrantėje. Ji buvo gyvenama maždaug tarp XXXII ir XXV a. pr. m. e. ir yra didžiausia ir geriausiai išsilaikiusi neolitinė gyvenvietė Europoje.

Skara Brėjus buvo atrastas po 1850 m. Škotiją nusiaubusios nuožmios audros. Vietiniai gyventojai aptiko atidengtus akmeninius statinius. Tačiau rimtesni kasinėjimai pradėti 1927 m.

Skara Brėjaus būstai įrengti iš akmeninių plokščių pusiau po žeme, tačiau pradėję smegti, buvo sutvirtinti sąšlavomis. Manoma, kad atšiauriomis Orknio žiemomis jie būdavo kūrenami durpėmis arba džiovintais dumbliais. Statiniuose būta primityvių akmeninių baldų, indų, kanalizacinė sistema, ugniakuras, turtų skrynios. Skara Brėjuje rasta keramikos, raižytų akmeninių rutuliukų (neaiškios kilmės, su „proto-runomis“), raudonos ochros krūvų (greičiausiai naudotos kūnų dažymui), apdirbto hematito, žvėrių, paukščių, žuvų, banginių, jūrų vėplių kaulų, iš kurių gamintos ylos, adatos, peiliai, pakabukai, vedegos, kastuvai, smeigtukai.

Skara Brėjaus gyventojai siejami su griovelinės keramikos kultūros nešėjais. Jie augino avis, galvijus, gaudė žuvis, paukščius, jūrų gyvūnus, augino miežius. Jie Skara Brėjų apleido ~2500 m. pr. m. e., spėjama, kad dėl smarkios audros.

Skara Brėjus ir aplinkiniai Orkinio neolitiniai objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (1999 m.).