Rygos senamiestis susiformavo iš įtvirtinto viduramžių miesto, stovėjusio tarp Dauguvos ir Rygos upių. Jau viduramžiais plotai už miesto gynybinės sienos taip pat buvo gyvenami, tačiau šimtmečius Rygos miestu buvo vadinama tik dabartinė senamiesčio teritorija,[1] o plotai už miesto įtvirtinimų vadinti priemiesčiais. Priemiesčiuose iki pat XIX a. leista statyti tik medinius namus, kuriuos, priešo kariuomenėms artėjant, gynybos sumetimais sudegindavo. Todėl senoji architektūra išliko tik dabartinio senamiesčio ribose.[2]

 

Viduramžių Ryga (iš G. Brauno ir F. Hogenbergo atlaso, 1581 m.)

Rygą lyvių ir kuršių gyvenviečių vietoje 1201 m. įkūrė vyskupas Albertas. 1225 m. Ryga gavo miesto teises. Miestą tuo metu sudarė keletas tarpusavyje susijusių užstatymo kompleksų: vietinių gyventojų gyvenvietė (nuo XI a.), vokiečių atsikėlėlių gyvenvietė (nuo 1201 m.), Rygos vyskupo (vėliau arkivyskupo), Kalavijuočių (vėliau Livonijos) ordino, vienuolynų valdos. Seniausia senamiesčio dalis yra dabartinių Šv. Petro, Šv. Jono ir Šv. Jurgio bažnyčių apylinkėje, kiek vėlesnė – Katedros aikštės bei Šv. Dvasios konvento vietoje. Šioje teritorijoje buvo vyskupo rezidencija (Šv. Petro bažnyčia, vėliau Rygos katedra), stovėjo Kalavijuočių ordino pilis (dabartinės Šv. Jono bažnyčios vietoje) ir bažnyčia. 5,5 ha ploto miestą supo pusapskritimiai įtvirtinimai.[2] Vėliau Ryga ne kartą plėtėsi, iki XVI a. pirmojo trečdalio jos ribas formavo viduramžių gynybinė siena, iki XIX a. vidurio – žemės įtvirtinimų sistema. Dabartinius, nuo to laiko beveik nepakitusius kontūrus, senamiestis įgijo po įtvirtinimų nugriovimo ir gatvių, bulvarų bei parkų suformavimo jų vietoje 1857–1863 m.[3]