Miesto panorama

Vėliausiai nuo V a. pr. m. e. Puloje gyveno ilyrai, o nuo 177 m. pr. m. e. Pulą ir apylinkes užėmė romėnai. 43 m. Pula tapo romėnų kolonija, o vėliau visos Istrijos administraciniu ir prekybiniu centru. Miestas suklestėjo, jame pastatytas amfiteatras, triumfo arka, Augusto šventykla. 425 m. tapo vyskupystės centru.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, miestą ir regioną užpuolė ostgotai. Pulą iš esmės sunaikino Odoakras 476 m. Miestą valdė ostgotai 493–538 m. Pasibaigus jų valdžiai, Pula pateko į Ravenos egzarchato valdžią (540–751). Per šį laikotarpį Pula klestėjo ir tapo pagrindiniu Bizantijos laivyno uostu bei neatsiejama Bizantijos imperijos dalimi. Šv. Marijos Formosos bazilika buvo pastatyta VI amžiuje.

Nuo 788 m. Pulą valdė Karolio Didžiojo valdoma Frankų imperija, įvesta feodalinė santvarka. Frankams priklausė Italijos karalystė. Pula iki 1077 m. tapo renkamųjų Istrijos grafų buveine.

Nuo XII a. pateko į Venecijos įtaką. 1148 m. miestą užėmė venecijiečiai, o 1150 m. Pula prisiekė ištikimybę Venecijos Respublikai, taip tapdama Venecijos nuosavybe. Po to šimtmečius miesto likimas ir turtai buvo susieti su Venecijos valdžia. 1192 m. jį užkariavo piziečiai, bet netrukus jį atkovojo venecijiečiai.

1238 m. popiežius Grigalius IX sudarė sąjungą tarp Genujos ir Venecijos prieš imperiją, taigi ir prieš Pizą. Kadangi Pula buvo valdoma piziečių, 1243 m. miestą nusiaubė venecijiečiai.

Miestas buvo puolamas 1267 m. ir 1397 m. Genujiečiai nugalėjo venecijiečius jūrų mūšyje. Tada Pula pamažu pradėjo smukti. Šį irimą paspartino vietinių šeimų – senovės romėnų Sergių ir Ionotų (1258–1271 m.) – tarpusavio kovos bei Venecijos ir Genujos susirėmimas dėl miesto ir jo uosto kontrolės (XIII – XIV a. pabaiga).

1291 m. pagal Trevizo taiką patriarchas Raimondo della Torre gavo miestą kaip pasaulietinės Akvilėjos patriarchato karalystės dalį, tačiau 1331 m. jį užgrobė Venecija. Ilgus šimtmečius kontroliavo uostą ir miestą, savo valdžioje išlaikė iki žlugimo 1797 m., kai Veneciją užėmė Napoleonas Bonapartas. Venecijiečiai valdė Pulą nuo 1331 m. iki 1797 m. Pulą puldinėdavo genujiečiai, vengrų kariuomenė ir Habsburgai. Iki 1750 m. mieste buvo likę vos 3 000 gyventojų.

Žlugus Venecijos Respublikai 1797 m. miestas tapo Habsburgų monarchijos dalimi. 1805 m., kai prancūzai nugalėjo austrus, įtrauktas į Prancūzijos Napoleono imperiją kaip Italijos karalystės dalis. Vėliau tapo Prancūzijos imperijos Ilyrijos provincijos dalimi.

1813 m. Pola (ir Istrijos regionas) grįžo į Austrijos imperiją. Habsburgų valdžioje išliko iki 1918 m. Valdant Austrijai, Pola klestėjo. Didelis natūralus uostas tapo pagrindine Austrijos karinio jūrų laivyno baze ir pagrindiniu laivų statybos centru.

Pagal 1910 m. Austrijos gyventojų surašymą būta 58 562 gyventojų. Daugelis miestiečių nurodė, kad jų gimtoji kalba italų (45,8 % italų kalba; 15,2 % kroatų, likusieji daugiausia buvo vokiškai kalbantys kariškiai).

Po Austrijos-Vengrijos žlugimo 1918 m. Pola ir visa Istrija, atiteko Italijai. Po Pirmojo pasaulinio karo gyventojų sumažėjo daugiausia dėl ekonominių sunkumų, atsiradusių dėl Austrijos-Vengrijos karinių ir biurokratinių objektų pasitraukimo bei darbuotojų atleidimo iš laivų statyklos.

Valdant Italijos fašistų vyriausybei (Benito Mussolini), ne italai, ypač Kroatijos gyventojai, atvykę į Austrijos-Vengrijos valdomą Polą, susidūrė su griežtomis politinėmis ir kultūrinėmis represijomis, turėjo integruotis ir mokytis italų kalbos. Daugelis paliko miestą ir grįžo į naujai sukurtą Jugoslaviją.

Po fašistinės Italijos žlugimo 1943 m. miestą užėmė vokiečių Vermachtas. 1942–1944 m. miestas buvo bombarduojamas sąjungininkų. Po karo atiteko Jugoslavijai, o šiai subyrėjus tapo Kroatijos dalimi.