Pirmoji bažnyčia San Džordžijo Madžiorės saloje buvo pastatyta IX − X amžiais. Venecijos dožas Tribuno Memmo padovanojo ją benediktinų vienuoliams. Šalia bažnyčios įsikūrė benediktinų vienuolynas. 1223 m. žemės drebėjimas sugriovė ir bažnyčią, ir vienuolyną. XVI a. pradžioje vienuoliai nuvalė buvusios bažnyčios likučius ir pradėjo galvoti apie bažnyčios atstatymą. 1560 m. vienuolyno perstatymuose dalyvavo architektas Andrea Palladio (1508−1580), kuris suprojektavo vienuolyno refektoriumą. Venuoliai paprašė jo sukurti naująją bažnyčią. Andrea Palladio paruošė projektą 1565-66 m. Bažnyčios statybos prasidėjo iškart 1566 m. Pagrindinės bažnyčios dalys buvo baigtos 1575 m., išskyrus chorą ir fasadą. Iškart po to prasidėjo bažnyčios vidinių dalių dekoravimas, papildant bažnyčią žymių Venecijos menininkų darbais. Po Andrea Palladio mirties 1580 m. buvo pastatytas choras, o su architekto Vincenzo Scamozzi priežiūra iki 1610 m. − fasadas. Abu statiniai, spėjama, labai nežymiai skiriasi nuo Andrea Palladio suprojektuotų.

Bažnyčios dizaine Andrea Palladio išsprendė antikinės šventyklos paprastumo ir krikščionių šventyklos didingumo suvienijimo problemą. Balto Istrijos marmuro fasadas beveik uždengia plytinį bažnyčios korpusą. 75 m aukščio kampanilė buvo pastatyta 1791 m. pagal architekto Benedetto Buratti projektą. Skirtingai nuo daugelio kitų Italijos kampanilių šiuo metu į ją veda liftas. Iš jos atsiveria puikus Venecijos miesto vaizdas. Bažnyčios altorius ir presbiteriją puošia vieni garsiausių Venecijos dailininkų darbų: Jacopo Tintoretto „Paskutinė vakarienė“ ir „Žydai dykumoje“, Sebastiano Ricci „Madona su Kūdikiu“, bei Jacopo Bassano „Piemenėlių pagarbinimas“. Baziliką savo paveiksluose yra pavaizdavę žymūs vėlesni dailininkai: Frančeskas Gvardis, Klodas Monė.