Palmyra arba Tadmoras (arab. تدمر) − buvęs miestas (dabar Palmyros oazė) Sirijoje, Sirijos dykumoje; 215 km į šiaurės rytus nuo Damasko.
Palmyra tiriama nuo XVIII a. pabaigos. Atkasta dalis antikinio miesto, turėjusio stačiakampį gatvių tinklą, griuvėsių: centrinės gatvės fragmentų su didžiulėmis korintinėmis kolonadomis, arkos su didžiąja kolonada, Baalio šventyklos, agoros, teatro, miesto gynybinių sienų su vartais. Už miesto sienų buvusiame nekropolyje rasta bokštinių (su gausiomis įkapėmis, mirusiųjų skulptūrų portretais), požeminių kapų, mauzoliejų, daug antkapinių reljefų. Palmyros šiaurės vakarinėje dalyje yra Diokletiano stovykla su Vėliavų šventykla.
1980 m. Palmyra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Palmyra pirmą kartą minima II tūkstantmečio pr. m. e. pirmoje pusėje. Ji buvo svarbus karavanų prekybos ir amatų centras.
II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje Palmyrą sugriovė Asirija, o X a. pr. m. e. ją atstatė Izraelio karalius Saliamonas.
Nuo 64 m. pr. m. e. Palmyra buvo romėnų Sirijos provincijos miestas ir turėjo autonomiją. Labiausiai Palmyra klestėjo I–III amžiuje.
Palmyros karalienė Zenobija (Zenobia Septimia) organizavo prieš romėnus sukilimą ir užėmė Vakarų Aziją, Egiptą, bet 272 m. pralaimėjo imperatoriui Aurelianui. 273 m. romėnai Palmyrą užėmė ir sugriovė.
Komentuoti