Merojė (arab. مرواه = Meruwah, sen. gr. Μερόη) – senovės miestas Nubijoje, rytiniame Nilo krante, netoli Šendžio miesto (Sudanas). Šis miestas keletą amžių buvo Kušo imperijos sostine ir merojiečių kultūros centru.

Merojė tarp VIII a. pr. m. e. ir V a. m. e. buvo Kušo imperijos pietine sostine (šiaurinė – Napata) ir vadinta Medewi ar Bedewi. Iš šio laikotarpio randama aukštų kušitų pareigūnų kapaviečių. Miestas ypač klestėjo apie 280 m. pr. m. e., kai valdė karalius Arakamanis. Romėnams užkariavus Egiptą, nubiai pradėjo žygius į jo žemes, romėnai atsakė kontratakomis. 22 m. pr. m. e. tarp Romos ir Merojės sudaryta taika. I-II a. m. e. miestas pradėjo silpti. Miestas paminėtas „Eritrėjos jūros periple“. Galiausiai ~330 m. miestą užkariavo Aksumo valdovas.

Savo klestėjimo laiku, Merojė buvo svarbus metalurgijos centras, iš čia metalas vežtas į Indiją, Kiniją. Iš čia taip pat gabenti medvilnės gaminiai, auksas, juvelyrika, egzotiški gyvūnai. Buvo įrengtos irigacinės sistemos laukams drėkinti. Nuo III a. pr. m. e. čia pradėtas naudoti Merojės raštas, kuriuo buvo rašoma ant stelų. Merojės žmonės garbino Apedemaką, Sekhmetą, egiptiečių dievus.

Merojės ritualinį kompleksą sudaro 3 laidojimo vietos, iš kurių dvi – karališkosios. Kaip antkapiai statytos nubiškos piramidės.

Merojė atrasta 1821 m. prancūzų gamtininko Frédéric Cailliaud. Detalesni kasinėjimai pradėti XIX a. vid. Nuo 2011 m. Merojė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.