Luvro karališkieji rūmai XV amžiaus manuskripte.

Luvro rūmai (Palais du Louvre) pastatyti XII a. pabaigoje, valdant Pilypui II, pirmojo pastato liekanos išlikusios dabartinių rūmų rūsiuose ir yra ekspozicijos dalis. Nėra nustatyta, ar tai buvo pirmasis pastatas, stovėjęs šioje vietoje, bet manoma, kad Pilypas II galėjo statyti savo tvirtovę vietoj senosios, nes to meto dokumentuose Luvras vadintas „Naujoji Tvirtovė“.[1] Nėra tiksliai žinoma ir pavadinimo „Luvras“ etimologija: kai kurie istorikai teigia, kad Pilypas II vadino pastatą L'Œuvre (Šedevras), nes tai buvo didžiausias pastatas to meto Paryžiuje; kiti sieja su pastato padėtimi, nes jis galėjo stovėti miške (prancūziškai rouvre - ąžuolas).[2]

Viduramžiais Luvras dažnai perstatinėtas. Pilypo II valdymo laikotarpiu Luvras buvo ne tik gynybinė tvirtovė, bet ir kalėjimas kilmingiems kaliniams.[3] 1358 metais Karolis V Išmintingasis aplink tvirtovę pastatė gynybinę sieną, o pačiame pastate įrengė karališką rezidenciją bei karališką biblioteką.[4] Liudvikas IX Šventasis smarkiai išplėtė rūsius, o Pranciškus I pastatė priestatą. Jo įpėdinis Henrikas II pratęsė statybas, pabaigdamas statyti pietinę ir vakarinę rūmų dalis bei perstatydamas egzistuojantį pastatą Renesanso stiliumi.[2] 1594 metais Henrikas IV sujungė Luvro ir Tiurlį rūmus. 1672 metais, Liudvikui XIV perkėlus karaliaus rezidenciją į Versalio rūmus, statybos beveik sustojo, tačiau rūmuose įsikūrę menininkai paskatino pastato virtimą muziejumi.

Meno kūriniai Luvre demonstruojami nuo Pranciškaus I laikų, tačiau tik Prancūzijos revoliucijos metu karališkoji meno kolekcija tapo viešai prieinamu „Centriniu meno muziejumi“ (Muséum central des Arts).

Viešas meno kūrinių demonstravimas Prancūzijoje prasidėjo Paryžiuje, Liuksemburgo rūmuose 1750 metų spalį įkūrus meno galeriją.[5] Galerija dviejose salėse pristatė apie 90 meno kūrinių. Viešas eksponavimas, prienamas visoms socialinėms klasėms, susilaukė labai didelio publikos susidomėjimo.[5] Tačiau, publikoje vis pasirodydavo raginimų perkelti muziejų į Luvrą, kuriame tuo metu buvo įsikūrusi Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. 1780 m. Provanco grafas (būsimasis Liudvikas XVIII) pradėjo meno kūrinių perkėlimą iš Liuksemburgo rūmų į Luvrą [5].

 

Luvro muziejus ruošiamas atidarymui

 

ATR valdovo Stanislovo Leščinskio dukters Marijos Leščinskos skulptūra Luvro muziejuje (Richelieu flangas, Cour Puget). Ji buvo ištekėjusi už Liudviko XV ir 1725–1768 m. buvo Prancūzijos karalienė.[6]

Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu Luvras paverstas viešu muziejumi. 1791 metų gegužę Asamblėja paskelbė, kad Luvras turi tapti „vieta subursiančia visus mokslo ir meno paminklus“[7]. 1792 m. rugpjūčio 10 dieną suėmus Liudvika XVI karališkoji meno kolekcija Luvre nacionalizuota. Baiminantis vandalizmo ir vagysčių, rugpjūčio 19 dieną Asamblėja dar kartą paragino kuo skubiau įkurti muziejų. Spalio mėnesį naujai kuriamo muziejaus valdymui organizuotas „tautos atminties išsaugojimo“ komitetas.[8]

Muziejus lankytojams atvėrė duris 1793 metų rugpjūčio 10 dieną, minint pirmąsias karaliaus nuvertimo metines. Ekspoziciją sudarė 537 paveikslai ir 184 kiti meno kūriniai. Trys ketvirtadaliai eksponatų paimti iš karališkosios kolekcijos, likusieji iš konfiskuotų aukštuomenės ir Bažnyčios meno kūrinių.[9] Visuomenė galėjo patekti į muziejų nemokamai, tris dienas per savaitę. Pirmosiomis dienomis eksponatai grupuoti pagal autorių tautybę – prancūzai, italai, Šiaurės Europos (olandai ir flamandai), paveikslai kabėjo „nuo lubų iki grindų“, prie jų nebuvo jokių lentelių, nurodančių autorių ar pavadinimą.[9]

Dėl labai prastos Luvro komplekso pastatų būklės 1796 metais muziejus uždarytas rekonstrukcijai. Iš naujo atidarytas 1801 m. liepos 14 d., ekspozicija išdėstyta chronologiškai, galerijos atskirtos kolonadomis, įrengtas stiklinis stogas, kad tiesioginiai saulės spinduliai per langus nekenktų paveikslams.[9]

Valdant Napoleonui Bonapartui pradėtas statyti šiaurinis pastato sparnas. Muziejaus kolekcija pasipildė daugeliu meno kūrinių, konfiskuotų Napoleono karų metu iš Egipto, Ispanijos, Austrijos, Italijos bei kitų šalių. 1801 metais muziejui pradėjo vadovauti pirmasis pastovus direktorius Dominique Vivant Denon. Pagerbiant Napoleoną, 1803 metais muziejus pervadintas į „Napoleono muziejų“ (Musée Napoléon).

Po prancūzų pralaimėjimo Vaterlo mūšyje pirminiai savininkai siekė susigrąžinti užgrobtus meno kūrinius. Luvro (tuo metu vadinto Musée Royal) administracija vengė grąžinimo, didelė dalis eksponatų slėpti privačiose meno kolekcijose. Restitucijos metu savininkams grąžinta daugiau nei 2000 paveikslų, 130 skulptūrų, daug dekoratyvinio meno kūrinių. Dalis meno kūrinių taip ir liko Luvre, pvz., iš 506 paveikslų, konfiskuotų Italijoje, grąžinti tik 249.[10] Siekiant papildyti kolekcijas, iš Liuksemburgo muziejaus perkeltas Rubenso „Marijos Mediči gyvenimo" ciklas, kiti paveikslai.

 

„Milo Venera“, papildžiusi Luvro kolekciją 1821 metais

 

Švč. Trejybės altorėlis (pranc. Tableau de la Trinité) – Lietuvos–Lenkijos valstybės valdovo, vėliau Prancūzijos karaliaus Henriko Valua dovana Šv. Dvasios ordinui. Apačioje ant medaliono matosi šių valstybių herbai (Richelieu flangas 1 aukštas, 504 salė, 5 vitrina). Dar keli Šv. Dvasios ordino objektai su minėtais herbais eksponuojami 520 salėje. [11]

Monarchijos atstatymo laikotarpiu (1814–1830) Liudvikas XVIII ir Karolis X Prancūzas papildė muziejaus kolekciją 135 kūriniais, vertais 720 000 frankų. Daug didesnė pinigų suma skirta Versalio rūmams neleido Luvrui smarkiai plėsti kolekcijų. 1848 m. sukūrus Antrąją Prancūzijos imperiją naujoji valdžia skyrė du milijonus frankų remonto darbams ir nebaigtų pastato sparnų užbaigimui. 1852 – 1870 m. kolekcijos pasipildė 20000 kūriniais, daugiausiai jų parvežta iš imperijos kolonijų šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, gauta dovanų iš privačių kolekcijų.

1826 metais įkurtas Senovės Egipto meno kūrinių skyrius. Pirmuoju jo kuratoriumi paskirtas Žanas Fransua Šampoljonas, sugebėjęs iššifruoti Rozetės akmenį ir atskleisti Egipto hieroglifus 1822 metais.[10] Papildžius muziejaus kolekciją per ekspedicijas iš Babilono, Chaldėjos, Persijos ir kitų Mesopotamijos regiono vietų surinktais meno kūriniais, 1881 metais sukurtas Artimųjų Rytų skyrius.[10]

1871 metais Paryžiaus Komunos sukilimo metu sudegė Tiuilri rūmai, galerijomis sujungti su Luvru, bet pats muziejaus pastatas nenukentėjo. Tiuilri rūmai nebuvo atstatyti, jų vietoje yra dabartinis Tiuilri parkas.

Trečiosios respublikos metu kolekcijas pildė daugiausia dovanoti ir pirkti kūriniai. 7000 meno darbų gauti įsigijus daugelį Italijos ir Egipto kolekcijų. Laipsnišką muziejaus didėjimą sustabdė Pirmas pasaulinis karas. Iki XX a. vidurio kolekcija beveik nesiplėtė. Bene vienintelis didelis papildymas buvo 1935 metais dovanota Edmond de Rothschild kolekcija, turinti 3000 tapybos ir daugiau nei 30 000 originalių graviūrų, apimančių visą vizualiojo meno istoriją.[12] Antrojo pasaulinio karo metu muziejus evakavo beveik visus saugomus kūrinius. 1939 metų rugpjūčio – gruodžio mėnesiais daugelis kūrinių išvežti, palikti tik „keletas nereikšmingų paveikslų ir skulptūrų, kurios buvo per sunkios transportuoti“.[13] 1945 metų pradžioje, po Prancūzijos išlaisvinimo, kūriniai sugrąžinti į Luvrą.

Luvro muziejuje saugoma daugiau nei 380 000 meno kūrinių, pastoviose ekspozicijose 60000 kvadratinių metrų erdvėje, padalintoje į aštuonis teminius skyrius, demonstruojama apie 35000 darbų. Muziejuje pristatomi paveikslai, skulptūros, archeologiniai radiniai ir architektūros detalės, graviūros, spaudiniai. 2008 metais Luvrą aplankė 8,5 milijonai žmonių (5,6 milijonai 2001 metais).[14] 65 % lankytojų sudarė turistai. Visuomenėje Luvras sulaukė dar didesnio dėmesio pasirodžius Dan Brown knygai Da Vinčio kodas, 2006 metais kuriant to paties pavadinimo filmą, muziejus uždirbo du su puse milijono dolerių, leisdamas filmuoti savo salėse.[15]

Luvras priklauso Prancūzijos vyriausybei, muziejaus direktorius tiesiogiai atsakingas Prancūzijos kultūros ir komunikacijų ministrui, Luvro komplekse dirba apie 2200 darbuotojų. Nuo 2003 metų muziejus privalo pats užsidirbti pinigų rekonstrukcijoms ir projektams, nesusijusiems su pastovia ekspozicija.[16]. Vyriausybės parama nuo 2003 metų sumažėjo nuo 75 % iki 62 % 2006 metais, 2008 metais vyriausybė skyrė tik apie pusę reikalingų pinigų. Metinis muziejaus biudžetas 2008 metais siekė apie 820 milijonų litų.[17]. Likusi pinigų suma gaunama iš bilietų, privačių aukų, muziejų-satelitų, „Luvro draugų fondo“, turinčio apie 70000 narių.

2001 metais, muziejui pradėjus vadovauti Henri Loyrette, Luvras pradėjo aktyviai skolinti ir skolintis meno kūrinius iš kitų muziejų.[16] 2006 metais muziejus paskolino 1300 meno kūrinius. Papildomos pajamos, gautos iš 2012 m. numatomo atidaryti Luvro muziejaus-satelito Abu Dabyje, privačių ekspozicijų, kaip kad 2008 m. demonstruotų retų Mikelandželo piešinių ir brėžinių paroda visiems sumokėjusiems 10000 eurų.[15]. Vadovaujant naujam direktoriui muziejuje visuomenei prieinama beveik 90 % pastoviosios ekspozicijos, 2001 metais atidaryta buvo tik 71 %.[14]

Per visą XX a. Luvro pastatai beveik nesikeitė. Amžiaus pabaigoje, didėjant lankytojų skaičiui, egzistuojantis muziejaus įėjimas nebegalėjo talpinti visų norinčių ir tapo kliūtimi patekti į muziejų. 1986 m., pritarus Prancūzijos prezidentui Fransua Miteranui, architektas Ieoh Ming Pei sukūrė naują požeminį įėjimą į muziejų, kurį uždengė taisyklingos piramidės formos kupolu. Naujasis įėjimas atidarytas 1989 m. Didžiosios piramidės aukštis 20,6 metrai, kraštinės ilgis 35 metrai.

Pati piramidė yra trečias pagal populiarumą Luvro meno kūrinys. Ji atsilieka tik nuo Mona Lizos portreto ir Milo Veneros skulptūros.[18]. XX amžiaus pabaigoje naujasis įėjimas buvo projektuojamas 4 milijonams lankytojų per metus. Šiomis dienomis, jų skaičiui padvigubėjus, pati piramidė tampa kliūtimi pakliūti į muziejų. Iki 2012 metų įėjimo vidinės erdvės turėtu būti rekonstruotos, padidinant lankytojų pralaidumą.[18]