Antikos laikais gyventa keltiškos velavų genties. Nuo IV a. krikščionybės centras, kur, pasak krikščionių legendų, Limožo vyskupas ant kalno įrengė Dievo Motinos altorių; aplink jį vėliau pastatyta katedra. Viduramžiais viena svarbiausių Prancūzijoje piligrimų lankymosi vietų, nuo kurios prasidėjo kelias į Santjago de Kompostelą (Ispanija). Nuo X a. Le Piui en Veli buvo bažnytinė grafystė, kurią nuo XI a. siekė užvaldyti Gijenės kunigaikščiai. 1307 m. Le Piui en Veli pateko į Prancūzijos karaliaus valdžią. Vėliau miestas išliko religinių ir akademinių studijų centru, garsėjo oksitanų kalbos literatūriniais kursais. Per Prancūzijos religinius karus buvo katalikų tvirtovė, ilgai nepripažino dėl sosto tikėjimą pakeitusio Prancūzijos karaliaus Henriko IV valdžios.
Istorija
Komentuoti