Tėbai senovės Egipte niekada nebuvo patogi vieta šalies valdymui. Tačiau jie pagarsėjo kaip religinis centras ir puiki vieta nekropoliui. Vakarų krantas buvo pasirinktas todėl, kad toje pusėje Saulė nusileisdavo į požemį. Lyguma nuo Nilo tęsėsi iki kalnų grandinės išraižytos slėniais.

18 dinastijos pradžioje liautasi laidoti faraonus Memfyje ir imta juos laidoti Tėbuose. Tuo pat metu liautasi statyti ir piramidės formos kapus. Manoma, kad Tutmozis I buvo pirmasis faraonas, palaidotas Karalių slėnyje. Išliko jo kapo architekto vardas − Ireni. Savo paties kapo sienoje Ireni aprašė, kad prižiūrėjo faraono kapo iškalimą uolose „niekam nematant, niekam negirdint“. Kapų kalėjai tikriausiai buvo prigrasinti tylėti, o iškalta skalda buvo išvežama ir išpilama toli už slėnio ribų. Hatšepsutos ir Tutmozio III valdymo metu galutinai buvo atskirta faraono laidojimo vieta nuo jo laidojimo šventyklos (pastarosios pastatytos Deir al Bachri, kai Hatšepsuta ir Tutmozis III palaidoti Karalių slėnyje). Dauguma kapų buvo pradėti kirsti kalkakmenio uolose. Visų jų bendras stilius panašus – trys koridoriai, prieškambaris ir giliausiai esanti sarkofago patalpa. Tokius kapus buvo lengviau paslėpti ir sunkiau išplėšti. Karaliaus slėnio kapai labai skirtingi: nuo paprastų ir nedekoruotų iki gausiai dekoruotų (Sečio I kapas KV17). Ramzio sūnų kapas KV5 yra milžiniškas kompleksas su daugiau nei 100 kambarių, į Hatšepsutos kapo KV20 laidojimo kambarį veda apie 200 m ilgio tunelis.

Nuo pat piramidžių statymo laikų Egipto valdovai statėsi ne tik kapus, bet ir laidojimo šventyklas. Šventyklos statytos lygumoje, o kapai buvo iškertami kalkakmenio uolose. Tarpeklis, dabar vadinamas Karalių slėniu, buvo gana tolimas, o jo siaurą praėjimą buvo nesunku apsaugoti. Tačiau dar svarbesnė buvo jo simbolika – žvelgiant iš rytinio Tėbų kranto, jo vaizdas panašus į hieroglifą, kuris žymėjo Saulės patekėjimą ir nusileidimą. Pačiame hieroglifo centre atsidurtų Deir al-Bahri, kur savo laidojimo šventyklas pasistatė Hatčepsutė ir Mentuhotepas II. Tiesiai už šių šventyklų, anapus kalvų grandinės, ir yra Karalių slėnis. Tad kasdien Saulė praeina virš laidojimo šventyklų, persirita per uolas ir dingsta Karalių slėnyje. Tokia šios vietos simbolika.

Kalnai vakariniame Nilo krante prie Deir al-Bahri

Papildomą svarbą suteikė ten esantis piramidės formos 450 m aukščio al-Kurno (al-Qurn) kalnas. Jis buvo pašvęstas šventajai karvei Hatorei, o vėliau šalia jo išsivystė savas deivės Meretsegerės (Mylinčios tylą), kartais tapatintos su Hatore, kultas. Trumpu Amarnos laikotarpiu pakeitus religinę sistemą Echnatono valdymo metu faraonus buvo suplanuota laidoti naujoje sostinėje Amarnoje. Egiptiečiams grįžus prie senosios religinės sistemos kapų turinys (ar bent dalis jo) iš Amarnos buvo pergabentas į Karalių slėnį. Šalia slėnio buvo kapų kalėjų, dekoruotojų ir kitų amatininkų kaimelis (dabar Deir al-Medina).

Karalių slėnio kapai buvo laikomi paslaptyje, tačiau labai neilgam. Jau 19-tos dinastijos metu buvo žinoma jų vieta, kuri masino plėšikus. Ankstyvųjų kapų įėjimai buvo užslaptinti ir maži, tačiau vėlesniais metais jie pradėti statyti dideliais, nes nebebuvo prasmės jų slėpti. Sienos puoštos reljefais ir tapyba, vaizduojančia scenas iš mirusiųjų pasaulio; išrašytos „Mirusiųjų knygos“ tekstais. Iš Ramzio IX (apie 1129−1111 m. pr. m. e.) laikų išliko dokumentas, aprašantis kapų vagių tardymą. Vagys, kurių vardai paminėti, kankinami papasakojo, kaip įsigavo į faraono kapą, rado karaliaus ir karalienės sarkofagus, mumijų brangenybes išplėšė ir lino audinius, į kuriuos mumijos suvyniotos, padegė. Be to, jie išsinešė kapo baldus, auksines, sidabrines ir bronzines vazas ir vėliau grobį pasidalino. Patys brangiausi kapai: Sečio I, Amenhotepo III ir Ramzio Didžiojo, įrašuose paminėti išplėšti. 20-tos dinastijos metu Karalių slėnio sargyba buvo apleista. Sargai po plėšimų surinkdavo mumijas ir jas perkeldavo į dar neišplėštus kapus. Ramzis III buvo perlaidotas bent 3 kartus.

21-os dinastijos faraonai nebesilaidojo karalių slėnyje. Atidaryti kapai virto laukinių gyvūnų prieglaudomis. Juose rasta lotyniškų, graikiškų įrašų sienose iš antikinio pasaulio lankytojų. Egiptui tapus Romos provincija ir paplitus krikščionybei kai kuriuose iš jų apsigyveno koptų vienuoliai ir atsiskyrėliai.