Hierapolis (sen. gr. Ἱεράπολις „šventasis miestas“) – senovinis miestas Mažosios Azijos pietvakariuose, Frygijoje, prie Pamukalės versmių, Didžiojo Meandro slėnyje. Yra dabartinės Turkijos teritorijoje, Denizlio provincijoje.

Hierapolis įkurtas apie II a. pr. m. e., o po 190 m. pr. m. e. ėmė sparčiai plėstis, nes tapo svarbia gydykla, pradėtos kaldinti monetos. 133 m. pr. m. e. miestas atiteko Romos imperijai, vėliau sugriautas žemės drebėjimo, o 60 m. atstatytas. III–VII a. Hierapolis suklestėjo kaip menų, prekybos, filosofijos centras, čia lankydavosi Romos imperatoriai. VII a. miestą nusiaubė Persijos kariuomenė ir žemės drebėjimai. 1190–1210 m. Hierapolis su pertraukomis priklausė kryžininkų valstybėmis ir Konijos sultonatui, 1210–1354 m. – užimtas seldžiukų. XIII a. Hierapolis nunyko, nors seldžiukai čia pastatė pilį. Seldžiukų gyvenvietė išnyko XIV a. pab.; o 1354 m. senojo miesto likučius sugriovė žemės drebėjimas.

Hierapolis 1887 m. buvo kasinėjamas Karlo Humano, 1957–2008 m. – Italijos, nuo 2011 m. – Italijos ir Turkijos archeologų. Radiniai saugomi Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos muziejuose, Hierapolio archeologiniame muziejuje.

Hierapolyje išlikęs imperatoriaus Adriano laikų amfiteatras, dveji miesto vartai, vėlyvojo helėninio laikotarpio Apolono šventykla, II a. pr. m. e. Plutono šventykla, nimfų šventorius, keletas nekropolių, baseinai ir pirtys, V a. krikščionių kankinio Šv. Pilypo kapavietė, III a. vandeniu varoma lentpjūvė.

1988 m. Hierapolis kartu su Pamukalės versmėmis įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.