Griaučių krantas (angl. Skeleton Coast, port. Costa dos Esqueletos) − Namibijos pakrantės dalis nuo Kunenės upės žiočių Angoloje iki Svakopmundo, pietinėje Namibo dykumos dalyje.

Senovėje portugalų jūreiviai šį Namibijos pajūrio ruožą vadino Pragaro krantu. Dabar jis vadinamas Griaučių krantu. Kranto ilgis siekia 500 km. Griaučių krantą nuo Atlanto iki atokesnių žvyro lygumų vagoja milijonas auksinių kopų, besidriekiančių į šiaurės rytus. Tarp kopų matomi miražai. Griaučių kranto paplūdimys nubarstytas granito, bazalto, smiltainio, agato, karneolio ir kvarco žvirgždu.

Smėlis čia labai karštas, o jūra šalta, nes palei šį krantą šiaurės kryptimi teka šaltoji Bengelos srovė.

Nuo jūros pučia pietų vėjai. Namibijos sanai medžiotojai tuos vėjus pavadino Soo−oop−wa − tai vienas ypatingiausių dykumos gamtos reiškinių. Pučiant šiam vėjui, pavėjinis smėlio kopų šlaitas arba kita atvira jų dalis griūva sukeldama tokią smarkią byrančių kvarco smiltelių trintį, kad kopos tiesiog staugia.

Palei visą Griaučių krantą štorminiai vėjai sukelia skersines bangas. Šios bangos, slenkantis rūkas ir rifai padarė labai daug žalos laivams. Nuo vieno Griaučių kranto galo iki kito mėtosi okeaninių lainerių, vilkikų, kanonierių, tralerių ir kliperių nuolaužos.

1943 m. buvo rasta dvylika begalvių skeletų, drauge gulinčių paplūdimyje, o netoliese esančioje apleistoje trobelėje − vaiko griaučiai. Ant suskilusios lentelės buvo parašyta: „Aš keliauju link upės, esančios 60 mylių į šiaurę; jei kas nors ras šią žinią ir seks mane, tepadeda jam Dievas.“ Šis pranešimas parašytas 1860 m. Iki šiol neišaiškinta, kas buvo tos tragiškos aukos, kaip jie pateko į šį krantą ir kodėl rasti be galvų.

Griaučių krantas šį vardą gavo, kai šveicarų lakūnas Karlas Naueris (Carl Nauer) 1933 m. netoli to kranto patyrė avariją skrisdamas iš Keiptauno į Londoną. Vienas žurnalistas pasakė, kad galbūt vieną dieną jo kaulai bus rasti ant Griaučių kranto. Nauerio palaikai nebuvo rasti, tačiau toks pakrantės vardas prigijo.