Gonbade Kavuso bokštas (pers. برج گنبد قابوس = Gonbad-e Qābus) − bokštas, stovintis Irano Golestano provincijoje, Gonbade Kavuso miesto centriniame parke. Tai persų architektūros paminklas, nuo 2012 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis žymi zijaridų valdovo Kavuso (978–1012) kapavietę ir buvo pastatytas jam dar gyvenant 1006-1007 m. Tai cilindro formos, daugiasienis kapo bokštas, siekiantis 61 m aukštį, jis gali būti matomas iš maždaug 30 km atstumo. Miestas pavadintas šio paminklo vardu.

Ant paminklo sienų yra padaryti įrašai rimuota proza, liudijantys, kad bokštą pastatė Kavuso įsakymu. Jis buvo zijaridų dinastijos, įsikūrusios istoriniame šiaurės Irano Tabaristano regione, emyras. XI amžius šiame regione dar žymėjo perėjimo iš zoroastrizmo į islamą laikmetį. Paminklo pastatymo data pateikta pagal du laiko skaičiavimo kalendorius: iraniečių saulės ir islamo mėnulio kalendorius.

Virš įėjimo į statinį įrengtas vienas ankstyviausių Irane korinių skliautų mukarno stiliumi („varvantys, stalaktitų skliautai“). Kavuso bokštas savo konstrukcija primena kitus cilindrinius antkapinius bokštus Irano Kaspijos jūros pakrantėje. Tačiau šis skiriasi nuo kitų pavyzdžių savo įspūdingu aukščiu, kuris tris kartus didesnis už jo išorinį skersmenį. Pastatytas iš degtų plytų, yra 71 m aukščio, įskaitant kalvelės, ant kurios stūkso, aukštį. Bokštas yra didžiulė dešimties sienų struktūra su kūginiu stogu, kuris sudaro aukso pjūvio santykį 1,618. Bokštas siaurėja į viršų, jo skersmuo yra 17 m (apačioje) ir 15,5 m (po stogu). Vidinis bokšto skersmuo yra apie 10 m. Turi vieną įėjimą iš rytų, dešimt 3 m storio sienų ir yra pastatytas taip, kad prie įėjimo į bokštą žmogus girdi savo aidą.

Nors bokšto užrašas aiškiai nenurodo, kad jis buvo pastatytas kaip valdovo laidojimo vieta, tačiau remiantis legenda, sultono kūnas buvo paguldytas į stiklinį sarkofagą, buvo pakabintas bokšto centre 45 m aukštyje. Rytinėje stogo pusėje yra nedidelis langas, pro kurį ryto saulės spinduliai galėjo kristi tiesiai ant sarkofago. Visa tai atkreipia dėmesį į zoroastrinius įsitikinimus, pagal kuriuos mirusiojo laidojimo metu buvo svarbu, kad kūnas neturėtų sąlyčio su žeme, o ketvirtą dieną po mirties kūnas turėtų būti nušviestas Saulės, kurios spinduliais siela pakiltų į dangų..