芸妓 ( Geiša )

Geiša (jap. 芸者 geisha – „menininkė“, tiksliau gei – menas + sha – žmogus) – japonų tradicinė artistė, linksminanti savo svečius šokiu, dainavimu, arbatos ceremonija, išmokyta gražaus elgesio, svetimų kalbų. Besimokanti geiša Tokijuje vadinama han'gyoku (半玉), Kiote – maiko (舞妓, šokėja).

Geišų kultūros centrais yra Tokijas, Osaka ir Kiotas, kur jos atsirado XVII amžiuje. Kiote yra keletas vadinamųjų hanamači (花街 – „gėlių kvartalas“; hana taip pat yra eufemizmas, naudojamas prostitutėms apibūdinti). Šiuose malonumų kvartaluose pagal seną tradiciją okijose (moteriškose didelėse šeimose) gyvena geišos.

Tradiciškai geiša mokoma nuo pat vaikystės. Geišų namai mažas mergaites nuperka iš skurdžiai gyvenančių šeimų, jas užaugina ir išmoko geišų meno. Vaikystėje geišos dirba tarnaitėmis, padeda vyriausiai namų geišai - taip jos iš dalies moka už išlaikymą ir išmokslinimą. Šią mokymo formą suformavo tradicijos iš senų laikų ir ji vis dar egzistuoja Japonijoje. Dažniausiai šis mokymas trunka daugelį metų.

Nuo jaunų dienų geišos pradedamos mokyti įvairių menų, tokių, kaip grojimas muzikos instrumentais bei tradicinių formų dainavimas, tradicinių šokių, arbatos ruošimo ceremonijos, puokščių darymo menas (ikebana), poezijos ir literatūros. Stebėdamos ir padėdamos vyriausiajai namų geišai, jos įgyja patirties pasirenkant, derinant ir nešiojant prabangius kimono. Taip pat išmoksta įvairių žaidimų, bendravimo meno ir įgyja įgūdžių, reikalingų bendraujant su klientais.

Nuo pat geišų meno mokymosi pradžios būsimosios geišos (maiko) lydi vyriausiąją namų geišą į arbatos namus, vakarėlius ir banketus, iš geišos darbo aplinkos. Šis tradicinis mokymo metodas taikomas nebe visada, kadangi šiais laikais moterys, norinčios tapti geišomis, pradeda mokytis būdamos vyresnės.

Anksčiau labai jaunos mergaitės būdavo atvestos arba parduodamos geišų namams. Dabar geišos pačios savanoriškai pasirenka šį kelią.

Žodis geiša gali būti siejamas su vadinamos seniausios profesijos atstovėmis prostitutėmis. Nežinant ir nesidomint, toks požiūris ir supratimas kai kur yra išlikęs iki šių dienų. Nors linija, skirianti šių dviejų profesijų atstoves yra gan plona, Japonijos geiša turi ilgą ir garbingą istoriją. Jos ištakų galima rasti dar 13-ojo amžiaus Kamakuros periode, kai buvo populiarios shirabyoshi (jap. "baltasis ritmas") šokėjos, kurios savo veidus tepdavo gausiu balto makiažo sluoksniu.

Skaityti daugiau

Geiša (jap. 芸者 geisha – „menininkė“, tiksliau gei – menas + sha – žmogus) – japonų tradicinė artistė, linksminanti savo svečius šokiu, dainavimu, arbatos ceremonija, išmokyta gražaus elgesio, svetimų kalbų. Besimokanti geiša Tokijuje vadinama han'gyoku (半玉), Kiote – maiko (舞妓, šokėja).

Geišų kultūros centrais yra Tokijas, Osaka ir Kiotas, kur jos atsirado XVII amžiuje. Kiote yra keletas vadinamųjų hanamači (花街 – „gėlių kvartalas“; hana taip pat yra eufemizmas, naudojamas prostitutėms apibūdinti). Šiuose malonumų kvartaluose pagal seną tradiciją okijose (moteriškose didelėse šeimose) gyvena geišos.

Tradiciškai geiša mokoma nuo pat vaikystės. Geišų namai mažas mergaites nuperka iš skurdžiai gyvenančių šeimų, jas užaugina ir išmoko geišų meno. Vaikystėje geišos dirba tarnaitėmis, padeda vyriausiai namų geišai - taip jos iš dalies moka už išlaikymą ir išmokslinimą. Šią mokymo formą suformavo tradicijos iš senų laikų ir ji vis dar egzistuoja Japonijoje. Dažniausiai šis mokymas trunka daugelį metų.

Nuo jaunų dienų geišos pradedamos mokyti įvairių menų, tokių, kaip grojimas muzikos instrumentais bei tradicinių formų dainavimas, tradicinių šokių, arbatos ruošimo ceremonijos, puokščių darymo menas (ikebana), poezijos ir literatūros. Stebėdamos ir padėdamos vyriausiajai namų geišai, jos įgyja patirties pasirenkant, derinant ir nešiojant prabangius kimono. Taip pat išmoksta įvairių žaidimų, bendravimo meno ir įgyja įgūdžių, reikalingų bendraujant su klientais.

Nuo pat geišų meno mokymosi pradžios būsimosios geišos (maiko) lydi vyriausiąją namų geišą į arbatos namus, vakarėlius ir banketus, iš geišos darbo aplinkos. Šis tradicinis mokymo metodas taikomas nebe visada, kadangi šiais laikais moterys, norinčios tapti geišomis, pradeda mokytis būdamos vyresnės.

Anksčiau labai jaunos mergaitės būdavo atvestos arba parduodamos geišų namams. Dabar geišos pačios savanoriškai pasirenka šį kelią.

Žodis geiša gali būti siejamas su vadinamos seniausios profesijos atstovėmis prostitutėmis. Nežinant ir nesidomint, toks požiūris ir supratimas kai kur yra išlikęs iki šių dienų. Nors linija, skirianti šių dviejų profesijų atstoves yra gan plona, Japonijos geiša turi ilgą ir garbingą istoriją. Jos ištakų galima rasti dar 13-ojo amžiaus Kamakuros periode, kai buvo populiarios shirabyoshi (jap. "baltasis ritmas") šokėjos, kurios savo veidus tepdavo gausiu balto makiažo sluoksniu.

Prieš Edo periodą, dar nebuvo ryškaus skirtumo tarp „menininkės“ ir prostitutės. Tik atėjus Edo periodui, žodis geiša reiškė menininkę, kuri dirba licencijuotoje įstaigoje. Geišos buvo ugdomos specialioje aplinkoje su merginomis, savo gyvenimą pašventusiomis tradicinei Japoniškai muzikai, dainoms ir šokiams. Būti tikra geiša yra garbė. Jei mergina pradeda geišos mokymus dar būdama jaunesnė nei 21 metų, ji yra vadinama maiko. Moteris gali tapti geiša, net jei ji nebuvo maiko, tačiau jau neturės tokio prestižo, kurį turi mergina, pradėjusi geišos kelią nuo vaikystės. Dažniausiai geišos savo svečius linksmina restoranuose ar baruose, dar kitaip vadinamuose ochaya (jap. "arbatos namai"). Šie restoranai yra vieni brangiausių visoje Japonijoje. Seniau, didžiąją savo darbo dienos dalį geišos praleisdavo būtent ten, tačiau sumažėjus klientų skaičiui, jos pradėjo rengti daugiau viešų pasirodymų, kurie pritraukia naujų svečių.

Destinations