Didžioji Australijos įlanka (angl. Great Australian Bight) yra didžiulė įlanka palei centrinę ir vakarinę Australijos pietų pakrantės dalį. Įlanka yra Indijos vandenyno dalis. Pagal Tarptautinės hidrografijos organizacijos apibrėžimą įlanka tęsiasi tarp Huvio Vakarų kyšulių Vakarų Australijoje ir Pietvakarių kyšulio Tasmanijoje. Pagal siauresnį apibrėžimą šios įlankos riba (1160 km) yra nuo Peislio iškyšulio iki Karno iškyšulio.

Plotas 1 325 000 km², didžiausias gylis 5670 m. Baso sąsiauris jungia Didžiąją Australijos įlanką su Tasmano jūra. Rytuose yra Spenserio įlanka ir Šventojo Vincento įlanka. Didžiausia sala – Kengūrų sala. Platus šelfas. Potvyniai mišrūs ir kas parą; jų didžiausias aukštis 3,6 metro.

Didžioji Australijos įlanka pirmąkart aptikta olandų jūreivio, kapitono Tiseno 1627 metais. Tiksliau apibrėžta 1802 metais anglo kapitono Metju Fliderso kelione jūra. Vėliau žeme palei įlanką keliavo Edvardas Džonas Eiris.

Pakrantei būdinga aukštos (iki 60 m aukščio) stačios uolos, nuolaidūs paplūdimiai ir akmeninės platformos – tinkančios banginių stebėjimui. Pakrantės vandenyse, nepaisant nedidelio gylio, nėra labai daug gyvybės.

Ekonomiškai, įlanka išnaudojama žvejybai, banginių medžioklei, kiautinių vėžiagyvių gaudymui. Taip pat gaudomi mėlynapelekiai tunai

Pakrantėje yra keletas gyvenviečių (pvz., Seduna). Įlankoje įsikūrusi Eirio paukščių observatorija.