Čikitanijos jėzuitų misijos – XVII–XVIII a. jėzuitų redukcijos, įsikūrusios rytų Bolivijoje, Santa Kruso departamente, vadinamame Čikitanijos regione – atokiame Gran Čako lygumos pakraštyje tarp Paragvajaus ir Grandės upių.

Čikitanijos jėzuitų misijos išsiskiria savo unikalia architektūra: iš medžio ir plaušplyčių pastatytomis nedidelėmis, plačiastogėmis bažnyčiomis.

Redukcijos Čikitanijoje pradėjo kurtis 1691 m. – pati pirmoji misija buvo įsteigta San Chavjere. Iki 1760 m. buvo iš viso įsteigta 11 misijų. Jėzuitų žinioje atsidūrė įvairios tupių – gvaranių gentys: gvaraniai, čiriguanai, ajoreo, čikitanai, gvarajai, samukai. Misionieriai nesėkmingai bandė plėstis į šiaurę: pajagvų ir gvajkurų gentys pasipriešino. Misijoje gyvendavo po 2000-4000 indėnų, valdomų 2 jėzuitų ir kasikų, kurie tarpininkaudavo indėnų ir misionierių reikaluose. Vertėsi medaus surinkimu, matės, tamarindų medvilnės auginimu, batų, odos dirbinių, muzikos instrumentų gamyba. 1767 m. Ispanijos karaliaus Karolio III įsakymu jėzuitų misijos panaikintos, jėzuitai priversti palikti misijų valdas, o indėnai paimti į vergiją arba pabėgo į miškus. Tačiau misijų bažnyčios priešingai nei Argentinoje, Paragvajuje ir Brazilijoje nesunyko, o yra prižiūrimos iki pat šių dienų.