Šį kraštą XVII a. pradėjo tirti rusų keliautojai (V. Pojarkovas, J. Chabarovas). Į čia kėlėsi rusų kolonistai. Daugiau Rusijos gyventojų apsigyveno nuo XIX a. vidurio (nuo 1856 m. – Užbaikalės kazokų, nuo XIX a. pabaigos – Amūro geležinkelio darbininkų ir tarnautojų). Kraštas tapo Rusijos imperijos dalimi. Atsirado stanicų, gyvenviečių ir geležinkelio stočių: Bira, Birakanas, Tichonkaja. 1920–1922 m. kraštas įėjo į Tolimųjų Rytų Respubliką.

Žydai į Paamūrę ėmė keltis XIX a. vid.–pab. Tai daugiausia buvo tremtiniai arba pabėgėliai nuo pogromų. XX a. 3-ajame dešimtmetyje bolševikai į retai gyvenamą Paamūrę ėmė siųsti po revoliucijos nuskurdusius TSRS europinės dalies žydus. 1928 m. sudarytas pirmasis žydų kolūkis – Birefeldas. Nors 1928 m. į Birobidžaną atvyko 19 635 žydų, 1934 m. iš jų buvo likę gyventi tik 8185 – didesnė dalis šį skurdų kraštą paliko.

1934 m. buvo įkurta Žydų autonominė sritis. Ji turėjo būti atsakas į sionistų Palestinoje kuriamą Izraelį. 1935 m. TSRS priėmė 1000 pabėgėlių bėgusių nuo persekiojimų Europoje, bet jie patys išvyko kitur dėl sunkių gyvenimo sąlygų Žydų AS arba buvo įkalinti įtariant šnipinėjimu. 1938 m. iš teritorijos ištremta 4500 korėjiečių. Dėl po II pasaulinio karo atsinaujinusių žydų persekiojimų, daug srities žydų buvo įkalinama arba sušaudoma, ribota autonomija, religinė veikla. Vėliau plėtota kalnakasybos pramonė.

Žydų populiacija krašte tolydžio menksta, todėl nemaža dalis Žydų AS gyventojų siekia prisijungimo prie Amūro srities arba Chabarovsko krašto.