Храм Светог Саве у Београду
( Šv. Savos katedra )Šv. Savos katedra, Šv. Savos soboras, Šv. Savos cerkvė (serb. Храм светог Саве ; Hram svetog Save) – didžiausia Europos stačiatikių cerkvė. Cerkvė yra Serbijos sostinėje Belgrade, ji pavadinta Šv. Savos (1175–1236 m.), Serbijos stačiatikių bažnyčios įkūrėjo, pirmojo arkivyskupo, nacionalinio serbų herojaus ir svarbios viduramžių Balkanų figūros, vardu. Pastatyta tariamai toje vietoje, kur Osmanų valdžia 1594 m. sudegino Šv. Savos palaikus. Čia yra ir Serbijos kunigaikščio Lazaro kapas.
Cerkvės pavyzdžiu buvo Šv. Sofijos soboras Stambule.
Cerkvė yra pastatyta, tačiau viduje tebevyksta apdailos darbai.
Pagal tradicinį pasakojimą 1594 m. Osmanų sardaras Kodža Sinan Paša po nesėkmingo serbų sukilimo Banate nurodė pervežti Šv.Savos palaikus į Belgradą, čia juos sudegino ir išbarstė pelenus.[1] Jau nuo XVI a. buvo laikoma, kad tai įvyko ant Vračaro kalvos Belgrade, nors istoriniai šaltiniai apie įvykį yra negausūs ir netikslūs, o dalis istorikų išvis abejoja, kad toks įvykis kada nutiko.[2]
XIX a. pabaigoje atsikūrus Serbijos valstybei vėl didelę reikšmę įgavo Šv. Savos kultas, imta svarstyti kaip įamžinti jo atminimą. 1894 m. aikštėje, kur kaip spėjama buvo sudeginti šv. Savos palaikai, iš pradžių buvo pastatyta nedidelė cerkvė.[3] 1895 m. susikūrė Šv.Savos šventovės statybos draugija[4], siekusi toje vietoje pastatyti katedrą. Draugijai ėmė vadovauti slavofilams simpatizavęs ir Šv.Savos kultą skatinęs metropolitas Mihailo.[5] 1905 m. paskelbtas konkursas geriausiam cerkvės projektui išrinkti, tačiau visi penki pasiūlymai buvo atmesti. Per Pirmąjį Balkanų karą 1912 m. ir Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918 m.) statybų planai buvo sustoję. 1919 m. draugija reorganizavosi ir vėl pradėjo ieškoti tinkamo cerkvės projekto. 1926 m. buvo pateikti 22 nauji pasiūlymai ir draugija nusprendė, kad geriausias yra Aleksandro Deroko ir B.Nestorovičiaus projektas.
Statybos pradėtos 1935 m. gegužės 10 d., praėjus 340 metų po Šv. Savos kaulų sudeginimo. Kertinį akmenį pastatė vyskupas Gavrilo Dožič-Medenica (būsimasis Serbijos stačiatikių bažnyčios patriarchas). Pirmoji statybų fazė tęsėsi iki Ašies įsiveržimo į Jugoslaviją 1941 m. Iki to laiko buvo pastatytos 12 m aukščio sienos. Nebaigtu pastatu kaip garažu naudojosi Ašies pajėgos, Jugoslavijos partizanai, Raudonoji armija. Vėliau – kelios regiono kompanijos.
1958 m. patriarchas Germanas ėmėsi katedros statybų atgaivinimo ir po 88 bandymų ir daugybės neigiamų atsakymų 1984 m. gavo leidimą investuoti į statybą.[6] Statybai užbaigti pasirinktas architektas Branko Pešičius.[5] B. Pešičius pilnai perdarė pirminį projektą pritaikydamas naujas technologijas ir geresnes medžiagas. Statybos pradėtos 1985 m. rugpjūčio 12 d., kupolas baigtas 1989 m., 2009 m. buvo pakabinti varpai ir įstatyti langai. 2004 m. nepilnai baigta cerkvė oficialiai atidaryta.
Šiuo metu Šv. Savos katedra laikoma vienu iš Belgrado simbolių.[1]
↑ 1,0 1,1 Šarūnas Rinkevičius. Naujoji Serbija, arba „Jugonostalgijos“ pabaiga?// bernardinai.lt, 2017 11 30. Tikrinta 2020-06-15. ↑ Ljubomir Milanovič Materializing Authority: The Church of Saint Sava in Belgrade and Its Architectural Significance. P.66. In: Serbian Studies: Journal of the North American Society for Serbian Studies 24(1–2): 63–74, 2010. DOI: 10.1353/ser.2012.0018 ↑ Мы строим храм – храм строит нас[neveikianti nuoroda] // Православная Москва. – № 2. – Январь 2009. ↑ Ljubomir Milanovič Materializing Authority: The Church of Saint Sava in Belgrade and Its Architectural Significance. P.67. In: Serbian Studies: Journal of the North American Society for Serbian Studies 24(1–2): 63–74, 2010. DOI: 10.1353/ser.2012.0018 ↑ 5,0 5,1 Bojan Aleksov. Nationalism in Construction: The Memorial Church of St. Sava on Vračar Hill in Belgrade. In: Balkanologie, Vol. VII, n° 2, December 2003. P. 47-72 ↑ ELSPETH VELTEN. Why This Serbian Temple Is Eastern Europe’s Sagrada Família, vogue.com, November 1, 2017. Tikrinta 2020-06-15.
Komentuoti