Panteonas perstatytas apie 126 m., imperatoriaus Hadriano valdymo metu. Tuo metu ant architravo frizo buvo pritvirtinta plokštė su užrašais, kadaise priklausiusiais kitai šventyklai – ją 27–25 m. pr. m. e. pastatė Markas Vipsanijus Agripa (63 – 12 m. pr. m. e.). Viešpataujant imperatoriui Augustui, Agripa daugiausia nusipelnė atnaujinant ir puošiant Romos miestą. Jis taip pat rūpinosi centrinės aikštės – Marso lauko – ir jos statinių projektavimu bei esminiu pertvarkimu. Žemiau pirmosios pritvirtinta antra plokštė su užrašais, pasakojančiais apie Panteono rekonstravimo darbus, 202 m. atliktus imperatorius Septimijaus Severo ir jo sūnaus Karakalos įsakymu.

Panteono vardo kilmę išaiškino istorikas Kasijus Dio (Cassius Dio). Jis teigė esą šis žodis reiškia „skirtas visiems dievams“ ir manė, kad pastatas taip pavadintas dėl to, kad jo skliautai primena dangaus skliautą. Taip pat tikėtina, jog Agripa savo kūrinį skyrė Marsui, o žodis „panteonas“ buvo bendrinis ir išliko tik Hadriano dėka. Šis valdovas pavertė šventyklą imperatoriškąja hale, kur priiminėdavo senatorius.

Nepaisant plėšimų, remonto ir rekonstrukcijų, Panteonas gerai išsilaikė per amžius Bizantijos imperatoriaus Foko dėka, kuris jį 609 m. padovanojo popiežiui Bonifacui IV. Jis šventyklą pavertė Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bažnyčia. Įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą.[1]