Mikėnai (sen. gr. Μυκῆναι) – Senovės Graikijos miestas šiaurės rytų Peloponese. II tūkstantmečio pr. m. e. antrojoje pusėje buvo Mikėnų kultūros centras. Miestas buvo apgyvendintas achajų, o po dorėnų įsiveržimo prarado savo reikšmę. Kalvos viršūnėje stovėjusiuose rūmuose gyveno tik valdančioji klasė, o amatininkai ir prekeiviai gyveno už miesto sienų. Mitinis Mikėnų karalius buvo Agamemnonas.

Apie 1100 m. pr. m. e. Mikėnus nusiaubė dorėnai, 600 m. pr. m. e. miestas tebegyvavo, bet buvo politiškai priklausomi nuo Argo. Nuo 494 m. pr. m. e. Mikėnai vėl buvo nepriklausomas polis. Apie 468 m. pr. m. e. Mikėnai buvo sunaikinti argiečių.

Senojo miesto griuvėsiuose vykdyti archeologiniai kasinėjimai. Tyrimus pradėjo Henrikas Šlymanas 1874–1876 m., tęsė jo bendradarbis Wilhelmas Dörpfeldas (1885–1887). Nuo 1920 m. kasinėjimams vadovavo A. J. B Wace, kuris nustatė archeologinių radinių Mikėnuose chronologiją. Paskutiniais metais čia dirba graikų archeologai (J. Papademetriu, G. Mylonas ir kt.). Tarp svarbiausių radinių yra akropolio griuvėsiai ir rūmų liekanos, gynybinėmis sienomis apsuptas Mikėnų rūmų kompleksas, – vienas iš ankstyviausių sudėtingos tvirtovės pavyzdžių. Taip pat yra daug kitų svarbių radinių – papuošalai, ginklai, indai, 50 lentelių su įrašais linijiniu B raštu ir pan. Pagal miestą pavadinta mikėnų kalba.