Vasilijaus Palaimintojo soboras

 

Algirdo kariuomenė prie Maskvos. (Rusų XVI a. miniatiūra)

Oficialia miesto įkūrimo data laikoma 1147 m. balandžio 4 d., nes šia diena datuotas pirmasis žinomas rašytinis Maskvos paminėjimas, drauge rašytiniuose šaltiniuose paminėti netoli Maskvos gyvenę baltai galindai.[1] Volynės metraštyje ties šia data aprašytas Suzdalės kunigaikščio Jurijaus Vladimirovičiaus Dolgorukio susitikimas su jo sąjungininku, Severėnų Naugardo kunigaikščiu Sviatoslavu Olegovičiumi, kurio metu Jurijus, kviesdamas Sviatoslavą atvykti pas jį į svečius pasitarti (?), į jį kreipęsis žodžiais „Atvyk pas mane, brolau, į Maskvą“ (Pridi ko mnie, bratie, v Moskov[u][2]; XV a. pab. Maskvos metraščių sąvade – Budi, bratie, ko mnie na Moskov'). Tuo metu Maskva buvo mažai kam žinomas provincijos miestukas, gyvenamas daugiausia pietinių rusėnų (viatičių palikuonių), Naugardo-Pskovo krašto slavų, taip pat besiformuojančio rusų (didžiarusių) etnoso ir turbūt kai kurių finų bei baltų genčių atstovų – galindų (slavakalbiai viatičiai ir kt. pietiniai rusėnai Maskvos ir jos apylinkių teritorijoje apsigyveno apie I ir II tūkstm. sandūrą; archeologiniai kasinėjimai parodė, kad nedidelės amatininkų ir pirklių gyvenvietės dab. Maskvos centro vietoje būta jau XI a. pab. ar net viduryje). 1156 m. Jurijus Dolgorukis (tuomet jau Rusios didysis kunigaikštis) Maskvos miestą apjuosė medine siena ir gynybiniu groviu. 1177 m. visi Maskvos gyventojai buvo išžudyti, o pats miestas iki pamatų sudegintas tuomet su Vladimiro kunigaikštyste kariavusio Riazanės kunigaikščio Glebo Rostislavičiaus atvestos kariuomenės. XIII a. II pusėje (apie 1260 m.) Maskva tapo nedidelės, tačiau nuo Vladimiro didžiųjų kunigaikščių faktiškai nepriklausomos kunigaikštystės sostine. 1238 m. sausį Maskvą kone visiškai sunaikino chano Batu vadovaujama totorių armija.

 

Maskvos panorama 1556 m.

XIV a. I pusėje labai sustiprėjus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Aukso ordos didieji chanai ėmė remti Maskvos kunigaikštystę, vad. jarlyką jos valdovams suteikdami dažniau, nei kitiems Šiaurės Rytų Rusios kunigaikščiams, – taip Maskvos kunigaikštystė virto Maskvos didžiąja kunigaikštyste, kuri XV–XVI a. savo ruožtu transformavosi į tuo metu vienintelę rytų slavų valstybę – Maskvos carų valdomą Rusiją. XIV a. į Maskvą persikėlus Rusios stačiatikių bažnyčios metropolitui, Maskva ilgainiui tapo ir svarbiausiu religiniu senosios Rusios centru. Stambiu amatų ir prekybos centru (t. y. miestu tikrąja šio žodžio prasme) Maskva ėmė virsti XIV–XV a.; ypač sparčiai miestas augo po 1480 m., kuomet Maskvos didžioji kunigaikštystė galutinai atsikratė pavaldumo Aukso ordai. 1571 m. miestą užėmė ir sudegino Krymo chanato kariuomenė.

Nuo 1610 m. rugsėjo iki 1612 m. spalio, Lietuvos ir Lenkijos valdovui Zigmantui Vazai siekiant tapti dar ir Maskvos didžiuoju kunigaikščiu ar bent pasodinti į Rusijos carų sostą savo statytinį, Maskvoje buvo dislokuota Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės įgula. Lietuvių ir lenkų politikų pastangoms įsigalėti Rusijoje nesulaukus pakankamo vietos diduomenės palaikymo ir iki kraštutinės ribos išaugus Maskvos regiono gyventojų pasipiktinimui centrinę Rusijos dalį okupavusios Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės plėšikavimu, 1612 m. Maskvoje ir aplinkinėse srityse kilo visuotinis sukilimas, kurio metu Kremliuje įsitvirtinusi lietuvių ir lenkų karių įgula kapituliavo (visi jos nariai sukilėlių buvo išžudyti). 1613 m. Rusijos valstybės susirinkimas nauju caru išrinko Michailą Romanovą – naujos Romanovų dinastijos pradininką. Apie XVIII a. pr. Maskvos gatves imta grįsti akmenimis. 1687 m. buvo atidaryta pirmoji Rusijos aukštoji mokykla – Slavų‑graikų‑lotynų akademija.

Rusijos sostine Maskva nustojo būti 1712 m., – po to, kai 1703 m. caro Petro I įsakymu Nevos žiotyse kaip nauja šalies sostinė buvo pastatytas Sankt Peterburgo miestas. Nuo šiol Rusijos imperatoriai Maskvoje būdavo tik vainikuojami.

 

Raudonoji aikštė Nikolajaus II karūnavimo metu 1896 m.

 

XVII a. Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvė. Sunaikinta 1936 m.

Nuo 1708 m. Maskva buvo Maskvos gubernijos ir Maskvos generalgubernatorystės centras. 1754 m. Michailo Lomonosovo iniciatyva Maskvoje įkurtas pirmasis Rusijoje universitetas. 1812 m. rugsėjo-spalio mėn. Maskva buvo į Rusiją įsiveržusi Napoleono kariuomene okupuota. Tų metų rugsėjo 14 d., panikos apimtiems Maskvos gyventojams besitraukiant iš Rusijos kariuomenės neginamo miesto, jame kilo didžiulis gaisras, labai nukentėjo universitetas, biblioteka, Arbato teatras, auklėjimo namai. Besitraukiantis Napoleonas įsakė susprogdinti Kremlių, bet buvo apgriauti tik kai kurie bokštai, sienos ir arsenalas. Smūgis sunaikino Ivano Didžiojo varpinės priestatų. Po 1812 m. karo beveik visiškai sudegusi ir Napoleono armijos karių apiplėšta Maskva greitai atsigavo; atstatytasis miestas nuo ankstesniojo, kuris buvo iš esmės medinis, skyrėsi ne tik žymiai didesniu mūro pastatų skaičiumi, bet ir „pusiau vakarietišku“ savo naujosios architektūros stiliumi.

1800 m. miestas turėjo apie 250 000, 1813 m. – apie 215 000, 1840 m. – 349 100 gyventojų; ypač sparčiai Maskva ėmė augti po 1861 m. (po baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje), – 1868 m. joje gyveno 416 400, o 1897 m. – jau per 1 mln. žmonių.

1905 m. sausį oficialiai įsteigta Maskvoje miesto gubernatoriaus (mero) institucija.

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos Leninas, baimindamasis galimos užsienio šalių karinės intervencijos, 1918 metų kovo 5 d. RTFSR sostinę iš Petrogrado perkėlė į Maskvą (nuo 1922 m. pab. iki 1991 m. pab. Maskva kartu buvo ir TSRS sostinė). 1935 m. buvo patvirtintas Maskvos rekonstrukcijos planas, atidarytas metropolitenas.

 

Sanitarų rinktinė Maskvoje 1941 m.

1941 m. Maskva kaip strateginės svarbos Sovietų Sąjungos transporto linijų mazgas buvo (kartu su Leningradu ir Kijevu) vienas iš trijų pagrindinių Vermachto puolimo Sovietų Sąjungoje objektų. Raudonoji armija vokiečių armijų grupę „Centras“ miesto prieigose sustabdė 1941 gruodžio pr., tačiau kiek toliau nuo TSRS sostinės hitlerinės Vokietijos kariuomenė buvo atstumta tik 1942 m. vasario–balandžio mėn., jau baigiantis 1941 m. lapkričio – 1942 m. balandžio mėn. vykusioms „kautynėms dėl Maskvos“.

Pokario metais Maskvoje buvo apgyvendinimo krizė, kurią išsprendė blokinės plokštės sukūrimas. Didelė dalis Maskvos gyventojų gyvena standartiniuose blokinio tipo namuose. Jie buvo statomi 9, 12, 17 ir 21 aukštų. Butų konstrukcijos buvo surenkamos ir dalinai įrengiamos gamyklose, prieš jas sudedant vieną ant kitos statybų aikštelėse. Populiaraus sovietinės eros filmų režisieriaus E. Riazanovo komedija „Likimo ironija“ (Ирония Судьбы) šauniai parodijavo šį mirusį statybos metodą. Filmas padarė tokį didelį įspūdį visiems rusams, žiūrėjusiems jį per savo standartinius televizorius, savo standartiniuose butuose, kad filmas ligšiol yra rodomas kiekvienų Naujųjų Metų išvakarėse.

1991 m. iširus Sovietų sąjungai, Maskva tapo Rusijos Federacijos sostine.

2010 m. rugpjūtį miestą ištiko didžiulis smogas, kilęs dėl karščių (daugiau kaip 40 laipsnių) ir degančių durpynų. Matomumas buvo toks pablogėjęs, kad Kremliaus aikštės viename gale nebuvo matyti kito galo.