Regione IX a. pr. m. e. gyveno Apuano ligūrai. Miestas atsirado iš barakų, kuriuos romėnai pastatė marmuro kasėjams po Ligūrijos užėmimo II a. pr. m. e. pradžioje. Viduramžiais apylinkes valdė Bizantija ir lombardai, po to Lunio vyskupas, kol XIII a. miestas tapo nepriklausomu. Kovoje tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus šalininkų Karara dažniausiai palaikė pastaruosius. Vyskupai valdė miestą 1230–1313 m., o po to valdė Piza, Luka, Florencija. Vėliau Karara atiteko milaniečiui Džian Galeacui Viskonti.

Po Filipo Marijos Viskonti mirties 1477 m. dėl Kararos kovėsi Sarzanos valdovas Tomas Kampofregosas su Malaspinų šeima, kuri nugalėjo ir iš čia nuo XVI a. valdė savo žemes. XV–XIX a. miestas priklausė Masos-Kararos kunigaikštystei. Valdant paskutinei Malaspinai Marijai Terezei, kuri ištekėjo už Ercole III d’Este, Karara buvo prijungta prie Modenos kunigaikštystės.

Po trumpo Elizos Bonapartė valdymo, Karara grįžo Modenai. Per Italijos suvienijimą iš čia kilo Domenico Cucchiari liaudies sukilimas. Karara buvo ir Giuseppe Mazzini revoliucionierių centras.

Akmentašiai Kararoje turėjo labai radikalius įsitikinimus. Pasak „New York Times“, 1894 m. daugelis smurtingų revoliucionierių, išvytų iš Šveicarijos ir Belgijos, vyko į Kararą, kur 1885 m. įkūrė pirmą anarchistų grupę Italijoje. Anarchistiški akmentašiai daug prisidėjo prie profsąjungų judėjimo Italijoje.

1929–1945 m. Karara, Masa and Montinosas buvo sujungti į vieną savivaldybę, bet po karo buvo atkurta ankstesnė padėtis.

1968 m. Kararoje atsirado Anarchistų Federacijų Internacionalas.