Islandų kalba

Islandų kalba – iš germanų prokalbės kilusi indoeuropiečių kalba, priklausanti germanų kalbų grupės šiaurės germanų pogrupiui, kuriam taip pat priklauso danų, švedų, norvegų ir farerų kalbos. Islandų, norvegų ir farerų kalbos priklauso vakarinėms šiaurės germanų kalboms, o švedų ir danų – rytinėms.

Kalba, kuri pradėjo dominuoti naujai apgyventoje saloje, buvo daugumos naujakurių vartojama senoji norvegų kalba. Ilgą laiką senosios islandų ir norvegų kalbos buvo beveik nepakitusios. Tik nuo XV a. kalbos išsiskyrė, o tiksliau – pradėjo keistis senoji norvegų kalba.

Senoji islandų kalba ilgai priešinosi naujovėms. Nors kalboje įvyko daug fonetikos pokyčių, senoji rašytinė islandų kalba mažai tepakito nuo XIII a. net iki šių dienų, joje beveik nėra tarptautinių žodžių. Todėl islandai supranta senovines sagas, edas, kurios parašytos daugiau kaip prieš 800 metų. Ši kalba neturi dialektų. Islandų kalba dėstoma įvairių pasaulio šalių universitetuose. Nemažai dėmesio susilaukė ir šiuolaikinė islandų literatūra.