Fesas (arab. فاس = Fās, pranc. Fès) – trečias pagal dydį Maroko miestas po Kasablankos ir Rabato bei vienas iš keturių „Maroko imperatoriškųjų“ miestų (kiti – Rabatas, Marakešas ir Meknesas) įsikūręs šalies šiaurinėje dalyje, Atlaso kalnų papėdėje. Miestas suskirstytas į du rajonus: naująjį Fesą (Fes-Jdid) ir Feso senamiestį (Fes el Bali), kuris įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Dabar Fesas – prestižinis Maroko religijos ir politikos centras. Savo senovės palikimu žinomas visame pasaulyje: 859 m. statyta Kairuano mečetė, talpinanti 22000 maldininkų, o jos biblioteka yra viena didžiausių pasaulyje, čia sukaupta apie 30000 tomų prašmatniai įrištų Korano raštų; 1321 m. pastatyta Medersa El Sahrij mečetė; miesto įkūrėjo Idriso I mauzoliejus ir, žinoma, senamiestis, kuriame yra daugiau nei 10000 siaurų gatvelių.
Mula Idrisas I (Idris I) Fesą įkūrė 789 m., o jo sūnus Idrisas II (Idris II) 810 m. baigė statybų darbus. Jo valdymo metais (791–828 m.) Fesas tapo įtakingu prekybos centru Šiaurės Afrikos regione. 859 m. Fese įkurtas Al Karauino universitetas, seniausias universitetas arabų pasaulyje. Per 3 amžius, valdant Almoravidų dinastijai, karalystės sostinė tapo žinomu kultūriniu, religiniu centru. Manoma, kad apie 1180 m. Fese gyveno maždaug pusė milijono gyventojų ir buvo vienas didžiausių miestų pasaulyje.
Į Fesą vyko mokytis ne tik iš musulmoniškų kraštų, bet ir krikščionys iš Europos. Po 1492 m. Ispanijos užkariavimo, daug musulmonų pabėgėlių užplūdo miestą.
1649 m. Fesas tapo Alauitų (Alaouite) dinastijos sostine ir didžiausiu berberų regiono prekybos Š. Afrikoje centru. 1912 m. pasinaudojus valdžios vidaus nesutarimais, Prancūzija okupavo Fesą (1912 m. kovo 30 d. Feso susitarimas).
Komentuoti