Graikai Adrijos jūros pakrantėje įkūrė gyvenvietę, kuri iš pradžių vadinosi Epidaurum, o paskui buvo pervadinta į Ragusium (Ragūza). 614 m. atvykę slavai užėmė ją, o gyventojai paliko pakrantę, kurioje dabar yra Dubrovniko senamiestis, ir paspruko į uolėtą salą. X amžiuje Ragūza (tuometinis Dubrovniko pavadinimas) buvo svarbus prekybinis centras Adrijos jūroje. Iki XII amžiaus pabaigos miestas drauge su visu regionu pakluso Bizantijos valdžiai. 1204–1808 metais kūrėsi pirklių respublika, kurią iš eilės valdė Venecija, Vengrija ir Turkija. Tačiau dėl apsukrios politikos ir aukštų duoklių mokėjimo, miestas išsaugojo gana didelę nepriklausomybę. XV amžiuje su savo galingu laivynu Dubrovnikas buvo ne tik prekybinis Venecijos varžovas, bet konkuravo su ja ir pastatais, vienuolynais, bažnyčiomis ir rūmais. 1667 m. miestą beveik visiškai nugriovė žemės drebejimas. 1683 m. Dubrovnikas buvo atstatytas, bet jį silpnino vis besikeičianti prekybinė priklausomybė ir XVIII amžiuje Europą drebinę karai. 1808 m. Napoleonas oficialiai panaikino Dubrovniko nepriklausomybę ir paskatino anglų kariuomenę jį bombarduoti. Nuo 1815 m. miestą valdė Austrija, nuo 1918 m. serbų, kroatų ir slovėnų karalystei (SHS), o nuo 1929 m. – Jugoslavijai. Po dešimtojo dešimtmečio Balkanų karų, po kurių suiro Jugoslavija, per septynis mėnesius trukusią apgultį 1992 m. gegužės mėnesį, į miestą pataikė 2000 artilerijos sviedinių. Dabar Dubrovnikas yra atstatytas ir karų pėdsakų yra išlikę labai mažai. Senamiestis 1994 m. vėl (pirmą kartą 1979 m.) buvo įrašytas į UNESCO kultūros ir gamtos paveldo sąrašą.