Tai buvo politinis ir religinis centras: Delfuose pitija skelbdavo savo pranašystes, juose posėdžiaudavo amfiktionai. Žymiausios graikų žaidynes po olimpinių vykdavo Delfuose: pitijos žaidynės, per kurias būdavo organizuojami muzikiniai, literatūriniai ir gimnastikos konkursai, taip pat procesijos Šventuoju keliu. Nugalėtojus vainikuodavo lauro (Apolono medžio) vainikais. Finansinis centras: mokėdavo, kad išgirstų orakulą ir jam atsidėkotų. Du žyniai valdė fondus (kartais skolindavo miestams) ir prižiūrėjo brangenybes (auksą, brangius daiktus), padovanotas Apolonui.

Moralinis centras: ten buvo visos graikų religinės tradicijos. Išmintingais aforizmais buvo aprašinėtos šventyklos sienos. Į ją ateidavo žmonės apsivalyti nuo nusikaltimų ir kitokios gėdos.

Delfų kraštovaizdis taip pat buvo paslaptingas ir laukinis, kupinas mitinių prisiminimų. Buvo žinomas Gajos, Žemės deivės, pirmosios vietovės deivės, pagimdžiusios gyvatę Pitoną, mitas. Švenčiant Apolono, užmušusio pabaisą, pergalę, būdavo organizuojamos žaidynės, per kurias dar kartą suvaidindavo šią dramą. Gajos aptvara buvo kaiminystėje fontano, kuriame pasiskandino Kastalija, Apolono persekiota nimfa, šventasis lauro medis, pitija. Delfuose per Dioniso gimimo šventę atlikdavo paslaptingus ritualus. Dzeusas vilkas ten taip pat turėjo savo šventyklą. Uolose gyveno plėšrieji paukščiai. Parnaso viršūnėse, esančiose visiškai arti, lankydavosi Apolonas ir mūzos. Apačioje plytinti lyguma buvo palikta natūrali: ten drausdavo dirbti žemę ir statyti pastatus.

Išsamiausiai senovės Delfų istoriją dabar tyrinėja britų istorikas Varviko universitete dr. Michael Scott, kuris už savo nuopelnus 2015 m. tapo Delfų miesto garbės piliečiu.