Čilihauzo pastatą suprojektavo architektas Fritz Höger, pastatytas 1922–1924 m. Jį užsakė laivybos magnatas Henry B. Sloman, vienas turtingiausių Hamburgo verslininkų. Jis pralobo pardavinėdamas salietrą, gabenamą iš Čilės. Pastatams buvo įprasta suteikti savininkų vardus, bet jis jau buvo davęs savo vardą (Slomanhaus) 1910 m. pastatytam laivybos kompanijos pastatui, todėl Slomanas nusprendė pavadinti naująjį pastatą Čilės vardu garbei šalies, kuri jam suteikė turtus.

Jau statybų metu Čilihauzas tapo pasauline įžymybe. Visų pirma prie to prisidėjo Karlo ir Adolfo Dransfeldovų fotografijos, kuriose, panaudojus specialų objektyvą, pastato „laivo nosis“ tapo labai įspūdinga. Anot Hamburgo istorinių paminklų apsaugos biuro vadovo Manfredo F. Fišerio: „Atvirkščiai, ne Čilihauzo architektūra, o jo nuotrauka pateko į meno istoriją. Sugalvota tikrovė pasirodė stipresnė už tikrovę“.[1]

Statybų išlaidas sudėtinga įvardinti, nes pastatas iškilo sunkmečiu, kuomet po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos ekonomiką buvo apėmusi hiperinfliacija. Vertinama, kad statybų kaina viršijo 10 mln. reichsmarkių.

Čilihauzas priklauso vienai iš Vokietijos nekilnojamojo turto bendrovių. Tarp nuomininkų čia įsikūręs Servanteso instituto Hamburgo padalinys.[2]