Berberų kalbos

Berberų kalbos (ⵜⴰⵎⴰⵣⵉⵖⵜ, Tamaziɣt) – semitų-chamitų kalbų šeimai priklausančių kalbų grupė, vartojama Šiaurės Afrikoje gyvenančių berberų genčių. Plačiausiai berberų kalbos vartojamos Magribe (Maroke, Alžyre, Tunise), mažiau Libijoje, Malyje, Nigeryje, Burkina Fase, Mauritanijoje, Egipte. Šios kalbos taip pat vartojamos berberų diasporos pasaulyje. Berberų kalbai Maroke nuo 2011 m. suteiktas valstybinės kalbos statusas (greta arabų), o Alžyre – regioninės kalbos (greta prancūzų) statusas.

Nors didelė dauguma Šiaurės Afrikos gyventojų yra berberų kilmės, tik palyginti nedidelė jų dalis tebekalba berberų kalbomis. Šios kalbos turi 2200 metų senumo rašto tradiciją (tifinagas), bet dabar dažniau vartoja arabų ar lotynų raštą. Manoma, kad berberų prokalbė anksti atsiskyrė nuo kitų semitų-chamitų kalbų, bet pati susisegmentavo į atskiras kalbas palyginti neseniai.

Išskiriamos šios berberų kalbos:

• šilhų kalba [shi] – vidurio Marokas, ~8 mln. žmonių;
• kabilų kalba [kab] – šiaurės Alžyras (Kabilija), 5-7 mln.;
• vidurio Atlaso tamazigtų kalba [tzm] – rytų Marokas, 3-5 mln.;
• Rifo berberų kalba [rif] – šiaurės Marokas (Rifas), 1,4 mln.;
• šavijų kalba [shy] – šiaurės rytų Alžyras (Oreso kalnai), 1,4 mln.;
• tuaregų kalbos [tmh] – šiaurės Malis (Azavadas), Nigeris, Burkina Fasas, 1,2 mln.;
• nafusių kalba [jbn] – Libija, 184 tūkst.;
• šenvų kalba [cnu] – šiaurės Alžyras, 76,3 tūkst.;
• sivų kalba [siz] – Egiptas (Sivos oazė), 15-30 tūkst.;
• gadamesų kalba [gha] – Libija (Gadamesas), ~4000;
• audžilų kalba [auj] – Libija (Audžila), ~2000;
• zenagų kalba [zen] – Mauritanija, Senegalas, 200 (?);
• soknų kalba [swn] – Libija (Sokna), galimai išnykusi (?).

Su berberų kalbomis siejama gvančių kalba, vartota vietinių Kanarų salų gyventojų.