Beračio senamiesčio fragmentas

 

XIII a. bažnyčia

Beratis ir jo apylinkės yra vienos seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų, pirmųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datuojamos nuo akmens amžiaus laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat gausiai randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų. Senovės laikais, prasidėjus indoeuropiečių migracijai, šioje vietoje apsigyveno ilyrų protėvių gentys. Nuo pat ankstyvosios antikos laikų, ši vietovė, kaip ir likusi Albanijos dalis, buvo smarkiai veikiama graikų kultūros.

Pirmoji pastovi didesnė įtvirtinta ilyrų gyvenvietė minima VI a. pr. m. e.. To meto gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima Antipatrėjos vardu. Antikiniu periodu miesto teritorija ir jo apylinkės ilgą laiką priklausė to meto senovės valstybėms: Senovės Makedonijai, nuo II a. pr. m. e. Romos imperijai, nuo IV a. – Rytų Romos imperijai, kuriai valdant, miestas buvo žinomas Pulcheriopolio vardu.

Nuo VI a. pabaigos, į Balkanų regioną ėmus skverbtis slavų gentims, palaipsniui ši vietovė buvo gausiai apgyvendinta slavų – dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių, tačiau nepaisant to, miestas ir aplinkinės vietovės išliko daugiatautės, kuriose kompaktiškai gyveno, graikai, albanai, slavai ir tuomet pakankamai gausi rumunams artima arumunų tauta.

IX a. miestas buvo užimtas bulgarų caro Simeono I vadovaujamos bulgarų kariuomenės. Nuo IX iki XIII a. miestas priklausė Bulgarijos karalystei. 1204 m., ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir Bizantijai kurį laiką suskilus į kelias valstybes, XIII a. miestas tapo pavaldus viduramžių Graikijos valstybei – Epyro Despotijai. XIII a. yra minima mieste esant dvidešimt bažnyčių ir viena mečetė, skirta turkų samdinių dvasinėms reikmėms tenkinti; miesto gyventojų absoliuti dauguma buvo krikščionys. Minimu laikotarpiu Beratis buvo Ochrido arkivyskupijos jurisdikcija.

1345 m. miestas atiteko serbams ir tapo tuometinės Serbijos karalystės dalimi. Valdant serbams, miestui buvo suteiktas Beligrado (Белиград) – „baltojo miesto“ – vardas, iš kurio ir yra kildinamas dabartinis miesto pavadinimas. Galiausiai, 1450 m., Beratis buvo užgrobtas Osmanų imperijos kariuomenės, kurios valdymo laikais pradėjo plisti islamas, ėmė gausėti albanų ir turkų persikėlėlių. Turkams užgrobus Beratį, mieste prasidėjo ekonominis nuosmukis, užsitesęs iki pat XVII a., kuomet miestas tapo svarbiu regionu ekonominiu, amatų ir kultūros centru.

1809 m. mieste įsitvirtino vienas garsiausių albanų kovotojų prieš turkų jungą – Ali Paša Teplenietis, kuriam valdant miestas, kartu su pietų Albanija ir šiaurės vakarų Graikija, buvo faktiškai nepriklausomi nuo osmanų valdžios. Nuo XIX a., miestas tapo vienu svarbiausiu albanų tautinio judėjimo centrų, 1880 m. parėmusio Prizreno lygos rezoliuciją, reikalaujančią suteikti Albanijai autonomijos statusą Osmanų imperijos sudėtyje. Nuo 1867 iki 1912 m. miestas buvo Janinos vilajeto, Berato sandžako centru. Albanijai paskelbus nepriklausiomybę, 1913 m. šis miestas atiteko naujai susiformavusiai valstybei.

II pasalinio karo išvakarėse, 1939 m., miestas buvo užimtas Italijos kariuomėnės. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos karuomėnės, kol, galiausiai, 1944 m. buvo išvaduotas Albanijos komunistų partijos vadovaujamų partizanų. 1944 m. miestas tapo laikąja komunistų vyriausybės būstine.

Dėl po karo pradėtos industrializacijos, miesto reikšmė dar labiau išaugo, miestas tapo pramoniniu, socialiniu bei kultūriniu pietų Albanijos centru. Tačiau skirtingai nei daugumoje kitų didesnių Albanijos miestų, mieste buvo vystoma lengvoji ir maisto pramonė. To priežastis buvo Albanijos komunistų partijos išleistas nutarimas, miestui suteikiantis miesto – muziejaus statusą.

Žlugus komunistiniam režimui ir nustojus veikti planinės ekonomikos dėsniams, Beratis, kaip ir kiti Albanijos miestai smarkiai nukentėjo nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės. 1997 m., žlugus Albanijos ekonomikai ir šaliai įklimpus į politinę, ekonominę ir socialinę krizę, mieste kilo neramumų, susirėmimų su policija.