Beludžių kalba

Beludžių kalba (بلوچی = Balóćí) – indoiranėnų kalba (indoeuropiečių kalbų šeima), vartojama beludžių tautybės žmonių, gyvenančių daugiausia Beludžistane (Pakistanas, Afganistanas, Iranas). Šią kalbą taip pat vartoja nemažai brahujų. Beludžių kalba yra oficiali regioninė kalba Beludžistano provincijoje (Pakistane) bei Sistano ir Beludžistano provincijoje (Irane). Kalbančiųjų skaičius – 7,6 mln. žmonių.

Kalba turi daug tarmių, iš kurių išskiriamos trys grupės:

  • rytų beludžių (šiaurės rytų Beludžistanas, Sindhas, Pandžabas);
  • vakarų beludžių (šiaurės vakarų Beludžistanas, Afganistanas, Turkmėnija, Iranas, Tadžikija);
  • pietų beludžių (pietų Beludžistanas, Sindhas, Iranas, Omanas, JAE).

Negausi korošių tarmė Farse taip pat kartais priskiriama beludžių kalbai.

Iki XIX a. beludžių kalba buvo tik šnekamoji, raštai rašyti persiškai. Britų valdymo laikais ši kalba pradėta užrašinėti lotyniškai, bet susikūrus Pakistanui, pritaikytas arabų raštas. 1951 m. išleistas pirmasis grožinis leidinys beludžių kalba – Gul Khan Nasir poezijos rinkinys Gulbang. Vėliau Sayad Zahurshah Hashomi sukūrė unifikuotą perrašos sistemą ir gramatiką.

Destinations