Šventyklos kompleksas atkartojo hinduizmo pasaulį. Ji pastatyta aplink centrinį pastatą (bokštą), kuris atspindi hinduizmo idėją apie šventąjį Meru kalną – dievų buveinę, esančią hinduizmo kosmoso ašyje. Išorinės sienos simbolizavo kalnus, kurie, kaip manoma, žymėjo pasaulio kraštą. Jas supo platus griovys, simbolizuojantis anapus esantį vandenyną. Ankoro dirbtinių griovių, kanalų ir rezervuarų sistema buvo sukurta šiai metafizinei sąvokai iliustruoti, tačiau turėjo ir didelę praktinę reikšmę. Ji surinkdavo iš upių sezoninį vandenį ir nuolat drėkindavo didžiulius ryžių laukus. Tai buvo karalystės galybės ir žemės ūkio klestėjimo pamatas.

Po tajų užkariavimo XV amžiuje, Ankoro miestą, išskyrus Ankor Vatą, pasiglemžė džiunglės. Šventykla, apgyvendinta ir saugoma budistų vienuolių, tapo svarbia piligrimystės vieta, lankoma visos Pietryčių Azijos budistų ir hinduistų. Tačiau europiečiams ji liko neprieinamas pasaulis, slypėjęs beveik neįžengiamose džiunglėse kone 400 metų. 1860 m. šią vietą „atrado“ prancūzų kolonistai ir pradėjo svarbią atstatymo programą. Tarptautinėmis pastangomis – nepaisant žalos, kurią padarė karas, aplaidumas ir šventyklos plėšimai – stengtasi išsaugoti šio kadaise didingo miesto liekanas. Ankoro šventyklos kompleksas priskirtinas didžiausiems ano meto architektūros laimėjimams. Ankor Vatas prilygsta bet kuriai didingiausiai viduramžių Europos katedrai.